Holokaustas Žemaitijoje: istorijos ir atminties atodangos

Holokaustas Žemaitijoje: istorijos ir atminties atodangos

Išleido Žemaičių muziejus „Alka“, spausdino „Piko valanda“, Marijampolė, 2022, 120 p.

ISBN 978-609-422-202-3

Mokslinis redaktorius: dr. Hektoras Vitkus.

Recenzentai: dr. Kęstutis Bartkevičius, dr. Gintarė Malinauskaitė.

Projekto vadovė: Loreta Norvaišienė. 

Kalbos redaktorė: Nijolė Laukytė.

Knyga išleista įgyvendinant projektą „Telšių Atminties knyga: Holokausto nutrauktas žydų bendruomenės gyvenimas“. Projekto vadovė Loreta Norvaišienė.

Šis straipsnių rinkinys yra Žemaičių muziejaus „Alka“ įgyvendinamo projekto „Telšių atminties knyga: Holokausto nutrauktas žydų bendruomenės gyvenimas“, skirto Telšių geto sunaikinimo 80-osioms metinėms, dalis. Rinkinį sudaro penkių autorių straipsniai, kurių temos lietuviškoje Holokausto istoriografijoje kol kas nėra plačiau (iš)analizuotos. Todėl iš anksto tenka apsidrausti, kad rinkinio autoriai nepalietė Holokausto istoriografijoje tradiciškai narpliojamų klausimų, tokių kaip „linijinė“ Holokausto įvykių chronologija, aukų grupės ir jų gausa, etc. Tačiau leidinio skaitytojai ras istoriografijoje kol kas mažiau tyrinėtų probleminių aspektų ir klausimų. Todėl knygos sudarytojai ir straipsnių autoriai tikisi, kad jų tyrimai taps tam tikru indėliu suvokiant Holokausto istorijos ir atminimo Žemaitijoje specifiką.

Straipsnių rinkinys pradedamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojo ir Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nario dr. Lino Venclausko tyrimu „Nuo nacių, ar nuo sovietų? Telšių ješivos studentų gelbėjimasis 1940 m.“. Jo autorius, remdamasis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomomis asmenų bylomis, susitelkia į Telšių ješivos užsienio studentų (iš)likimo istorijų pirmosios sovietų okupacijos kontekste analizę. L. Venclauskas atskleidžia Telšių ješivoje studijavusių užsienio piliečių žydų bandymus išvengti sovietų okupacijos 1940–1941 m. bandant išvykti iš okupuojamos Lietuvos. Straipsnio autoriaus konstatavimu, jų pastangos ir viltys siejosi su dviejų šalių diplomatų veiksmais 1940 m. vasarą Kaune – Japonijos vicekonsulu Kaune Čiune Sugihara, išdavinėjusiu tranzitines Japonijos vizas, ir Nyderlandų garbės konsulu Lietuvoje, „Lietuvos Philips“ vadovu Janu Zvartendijku. „Kadangi dauguma Č. Sugiharos ir J. Zvartendijko išgelbėtųjų buvo žydų kilmės (o abu diplomatai yra apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio titulais) istoriografijoje vis dar vyraujanti nuostata teigia, kad šie diplomatai žydus gelbėjo nuo Holokausto“, – pabrėžia L. Venclauskas. Tačiau, jo pastebėjimu, net ir elementari chronologinė seka leidžia daryti prielaidą, kad iš Lietuvos pasitraukę žydų pabėgėliai pirmiausia bandė išvengti sovietinių represijų, nes sovietų invazija prasidėjo 1940 m. birželio 15 d., o nacių (kartu ir žydų persekiojimas bei žudynės) – 1941 m. birželio 22 d., taigi šiuos du chronologinius lūžius skiria metų trukmės sovietinės okupacijos laikotarpis. Kita vertus, sunku paneigti ir tai, kad dalis Japonijos ir Nyderlandų vizas gavusių pabėgėlių žydų siekė išvengti žūties eventualios nacių okupacijos atveju.

Dr. Alfredo Rukšėno straipsnyje „Telšių apskrities 1940–1941 m. istorijos puslapiai: pasipriešinimas sovietų valdžiai, aktyvistai, žydų žūtis ir Jonas Noreika-Generolas Vėtra“ tyrinėjami Telšių miesto ir apskrities 1940–1941 m. įvykiai, susiję su pasipriešinimo sovietų režimui judėjimu, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF‘o) veikla, žydų genocidu ir už jį atsakingomis organizacijomis. Straipsnyje analizuojamas ir žymaus antisovietinio bei antinacinio rezistento Jono Noreikos-Generolo Vėtros santykis su išskirtais aspektais. A. Rukšėnas išsikelia šiuos uždavinius: 1) atlikti bendresnio pobūdžio pasipriešinimo judėjimo sovietų režimui raidos 1940–1941 m. Telšių apskrityje apžvalgą, atskleisti LAF‘o šioje apskrityje atsiradimo aplinkybes; 2) panagrinėti Telšių LAF‘o štabo suformavimo 1941 m. birželio pabaigoje aplinkybes, atskirus jo veiklos aspektus, kurie nėra susiję (bent jau tiesiogiai) su žydų genocidu; 3) panagrinėti, koks buvo Telšių LAF‘o štabo santykis su apskrities žydų žūtimi 1941 m. vasarą; 4) pasiaiškinti, koks buvo štabo vado kpt. J. Noreikos vaidmuo Telšių miesto ir apskrities žydų žūties atžvilgiu.

Dr. Aušros Pažėraitės straipsnyje „Emmanuelis Levinas ir Chaimas Grade „žydų klausimu“: poholokaustinės refleksijos“ aptariamos poholokaustinės refleksijos dviejų iš Lietuvos kilusių žydų mąstytojų – Prancūzijos filosofo, gimusio ir augusio Kaune, Emmanuelio Levino, kurio Kaune likusi šeima buvo išžudyta pačioje nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje, ir Vilniuje gimusio, augusio ir šiame mieste iki Antrojo pasaulinio karo gyvenusio rašytojo, rašiusio jidiš kalba, Chaimo Grades (jo motina ir žmona, likusios Vilniuje karo metu, tikintis, kad vokiečiai, kaip civilizuota tauta, moterų nelies, buvo taip pat nužudytos). A. Pažėraitė analizuoja vieną iš E. Levino ankstyvosios kūrybos tekstų, kuris Lietuvoje dar nebuvo tyrinėtas. Tuo tarpu Ch. Grades apsakymas „Mano ginčas su Heršu Raseiniškiu“, kuris yra plačiau pristatytas šio straipsnio autorės knygoje (kartu su bendraautoriumi Alexanderiu Lvovu) Religinio žmogaus atsakomybė. Lietuvos žydų rabiniška mintis tarp racionalizmo ir chasidiško misticizmo, šiame straipsnyje analizuojamas žydų minties istorijos kontekste.

Dr. Zigmas Vitkus savo straipsnyje „Žydų gelbėtojų motyvacijos šaknys: Žemaitijos ir kiti atvejai“, remdamasis sociologų Samuelio P. Olinerio ir Pearl M. Oliner, psichoterapeutės Alice Miller ir dalies kitų autorių tarpdalykiniais tyrimais, siekia aptarti, jo nuomone, ypač svarbų, tačiau nepakankamai rimtai įvertintą žydų gelbėjimo aspektą – gelbėtojų biografijas. Metodologiniu požiūriu Z. Vitkus išskiria auklėjimo vaikystėje ir šeimos etoso tyrimo prieigą, kuri, jo nuomone, gali suteikti svarbios informacijos apie gilumines gelbėtojų motyvacijos prielaidas ir padeda suprasti, kodėl per Holokaustą dalis ne žydų, tarp jų ir dalis Lietuvos piliečių, rizikavo savo ir savo šeimų gerove bei gyvybe gelbėdami pasmerktuosius (ne mažiau svarbu, kad tokia prieiga leidžia bent iš dalies suvokti, kodėl kiti (kitos) to nedarė). Gelbėtojų apsisprendimai, pasak Z. Vitkaus, įrodė, kad asmenys ribinėmis aplinkybėmis gali būti ne vien pasyvūs objektai (kuo dažnai teisindavosi stebėtojai ir vykdytojai), bet ir subjektai – aktyvūs, savarankiškai priimantys sprendimus, gebantys peržengti baimės slenkstį asmenys. Z. Vitkus pastebi, kad apsisprendimas gelbėti buvo raiška vaikystėje internalizuotų vertybių (prigimtinio žmogaus orumo, lygybės, gyvybės šventumo) ir iš(si)ugdytų charakterio savybių (savarankiškumo, pasitikėjimo, drąsos eksperimentuoti, kantrybės, rūpestingumo). Autorius pritaria kai kurių kitų tyrinėtojų įžvalgai, kad gelbėtojų motyvacija ne visais atvejais paaiškinama vien pozityviais tėvų ir vaikų santykiais, demokratišku vaikų auklėjimu, tėvų autoritetu ir humanistiniu drausminimu, tačiau daro išlygą, jog minėtieji veiksniai didino tikimybę, kad sudėtingomis aplinkybėmis asmuo bus linkęs pasielgti taip, kaip pasielgė gelbėtojai. Straipsnio autorius neabejoja, kad gelbėjimo motyvaciją skatinę veiksniai peržengia regiono, šalies ir žemyno ribas, tačiau jis taip pat pabrėžia, kad žmogaus gelbėjimas visada buvo šio žmogaus gelbėjimas, gelbėjimas čia ir konkrečiame kultūriniame kontekste. Tačiau, jo nuomone, kaip žydų gelbėtojai Žemaitijoje iškilo daug bendruomenių lyderių (ir lyderių bendruomenių), kurių apsisprendimus galima pagrįstai idealizuoti.

Dr. Hektoro Vitkaus straipsnyje „Holokausto atminties vietos Žemaitijoje: memorializacijos problemos“ teigiama, kaip Lietuvoje (taip pat ir Žemaitijoje) žydų žudynių atminimui skirti paminklai dažniausiai yra suvokiami lietuvių visuomenės istorinei sąmonei būdingomis kategorijomis – kaip „blogio simboliai“ bei „blogio istorijos“ ženklai. Kita vertus, nepaisant besiformuojančios Holokausto atminties (arba atminimo) vietų tyrimų krypties lietuviškoje istoriografijoje dominuoja ganėtinai stereotipiška Holokausto atminties vietų, kaip „istorinės reikšmės paminklų“, įamžinančių Lietuvos žydų genocido aukų atminimą bei perduodančių šią tradiciją kitoms kartoms, samprata. Straipsnio autoriaus nuomone, tokia samprata nėra pakankama. Todėl pagrindinis jo tyrimo tikslas yra atskleidžiant Holokausto atminties vietų sampratos turinį pabandyti atsakyti į klausimą: ar egzistuoja Holokausto atminties vietų sistema Žemaitijoje? H. Vitkaus nuomone, Holokausto atminties vietos Žemaitijoje (kaip ir visoje Lietuvoje) gali būti traktuojamos kaip būtinasis Holokausto atminimo kultūros dėmuo. Tačiau Žemaitijoje veikiančių Holokausto atminimo grupių bei bendruomenių palaikomos Holokausto atminties vietų tradicijos potencialas dar nėra išnaudojamas iki galo – galima konstatuoti, kad Holokausto atminties vietų sistema Žemaitijoje kol kas yra formavimo(si) stadijos.

Straipsnio rinkinio sudarytojai dėkoja projekto rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Telšių rajono savivaldybei ir AB „Žemaitijos pienas“. Ypatingos padėkos nusipelno projekto partneriai: organizacija „Remembering Litvaks, Inc.“ (JAV), Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, VšĮ Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti sekretoriatas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, VšĮ Žemaitijos turizmo informacijos centras, UAB „Tela“. Dėkojame informaciniams rėmėjams: Telšių apskrities laikraščiams „Kalvotoji Žemaitija“ ir „Telšių žinios“. Už pagalbą verčiant tekstus į anglų kalbą – Emiliui Jančauskui.

Projektą iš dalies finansuoja:

Rėmėjai:

AB Žemaitijos pienas 

„Remembering Litvaks, Inc.“ (JAV)