Istorija

Žemaičių muziejus „Alka“ oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 d., tačiau muziejaus istorijos ištakos siekia dar 1922 m., kai Telšių mokytojų seminarijoje direktoriaus Juozo Gedmino iniciatyva pradėtos rinkti muziejinės vertybės. Nors 1930 m. mokykla buvo perkelta į Plungę, tai nesutrukdė muziejaus entuziastams įkurti žemaičių paveldą saugantį ir iki šiol gyvuojantį „Alkos“ muziejų.

1931 m. rugpjūčio 14 d. grupė gimtojo Žemaičių krašto patriotų susibūrė į Senovės mėgėjų draugiją „Alka“, kurios tikslas – puoselėti žemaičių kultūrą, kalbą, istoriją ir įkurti muziejų.

Pirmosios ekspozicijos 1932 m. vasario 16-ąją atvertos Birutės g. 31 numeriu pažymėtame name, 3 kambarių bute. Eksponatų skaičius anuomet siekė 400, o muziejaus vadovu buvo paskirtas Senovės mėgėjų draugijos pirmininkas telšiškis – Pranas Genys. Muziejaus įkūrimo pagrindu tapo Telšių mokytojų seminarijos pedagogo J. Gedmino ir „Alka“ draugijos narių surinkti eksponatai.

Iškilmingas Žemaičių muziejaus „Alka“ atidarymo aktas, 1932 m. vasario 16 d.

Kadangi Birutės gatvėje nuomojamas butas buvo medinis ir dėl gaisro grėsmės netinkamas, jau 1932 m. spalio 1 d., muziejus perkeltas į kitas patalpas. Jis įsikūrė Prezidento Antano Smetonos (dabar – Respublikos) gatvėje, mūriniame Prano Girdvainio name, nuomojamuose 4 kambariuose.

1933 m., kai dėl daugėjančių eksponatų patalpos pasidarė per ankštos, draugija nusprendė rinkti lėšas ir statyti muziejų ant Žaliojo kalno, šalia Masčio ežero. Modernų pastato projektą  parengė architektas Steponas Stulginskis. Pinigus ir statybines medžiagas aukojo ne tik apskričių, valsčių savivaldybės, bet ir pavieniai asmenys, organizacijos, įmonės, Vyriausybė, Švietimo ministerija.

1936 m. ant Žaliojo kalno buvo pašventintas muziejaus rūmų kertinis akmuo, o jau po dviejų metų muziejus atvėrė duris pirmiesiems lankytojams. Žemaičių muziejus „Alka“ tapo kultūros centru: rengė ekspozicijas, rinko eksponatus, vykdė ekspedicijas, čia vykdavo įvairūs susibūrimai ir susitikimai.

Nors sėkmingai muziejinės veiklos plėtrai įtakos turėjo Antrasis pasaulinis karas ir ilgai trukusi sovietų reokupacija, tai nesutrukdė muziejui išlikti kultūros centru, kaupti muziejinių vertybių ir tapti svarbiausiu muziejumi Žemaitijoje nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno.

Gausiausiai muziejaus fondai pasipildė 1940 m. vasarą, kai naujoji Lietuvos valdžia priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Tada itin daug vertybių (dokumentų, paveikslų, skulptūrų, baldų, knygų) į muziejų atvežta iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų. Iš ten pargabentos muziejinės vertybės sudaro muziejaus aukso fondą.


Gintarės Gritėnaitės nuotr.