Eksponatai

Knyga. „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, Kaunas, 1933 m., 474 p. Kartonas, oda, popierius, spaudinys.

Dydis: 36,5 x 28,5  x 5 cm

Inventorinis numeris: ŽAM GEK 14 910/ S 1190

Autoriai: H. Serafinas; B. Mirbachas; J. Dukas

Albumo perleidėja Julijona Urnikienė iš Gadūnavo apylinkės Sarakų II kaimo gavo jį už „priglaudimą ant buto“ 1940 m. iš Emilijos Narbutienės ir Nepriklausomos Lietuvos karininko (kapitono) Lapo. Knygos-albumo tekstas atspausdintas lietuvių ir prancūzų kalbomis. Leidinys skirtas Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms, vykusioms 1930 m., paminėti.

Lietuva 1930 m. minėjo Vytauto Didžiojo 500 mirties metines ir džiaugėsi neseniai atkurta Nepriklausomybe. 1933 m. šia proga išleistas aukšto poligrafinio lygio reprezentacinis leidinys „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, kuriame publikuota ikonografinė medžiaga – nuotraukose įamžinti jubiliejinių metų organizaciniai komitetai ir skyriai, šventiniai renginiai, valstybinių, visuomeninių įstaigų, organizacijų ir kiti kolektyvai bei akcentuotos paralelės tarp Vytauto Didžiojo ir prezidento Antano Smetonos.

1918 m. atkurtą Lietuvą tarpukario inteligentija vertino tarsi Vytauto valstybės tęsinį. Albumo leidimo iniciatorius buvo karininkas Vladas Čekauskas. Knygą parengė Henrikas Serafinas, dirbęs Muitinių skyriaus vedėjo pareigose. Jį išspausdino „Spindulio“ spaustuvė – viena didžiausių Lietuvos poligrafinių įmonių, veikusi 1928–2009 m. Kaune. Knyga-albumas, įrištas kietviršiais, jame - 474 puslapiai, tekstas atspausdintas lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Šiek tiek apie šio leidinio atsiradimo istorinį kontekstą. 1929 m. gruodžio 31 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Vytautui Didžiajam minėti įstatymas 1930-uosius pavadinti Vytauto Didžiojo metais. 1930 m. pradžioje išplatintas kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl naujo šventės komiteto steigimo. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune buvo įkurta visuomeninė organizacija – Vytauto Didžiojo komitetas. Jo garbės pirmininku išrinktas prezidentas Antanas Smetona. 1930-ieji metai sutapo su 500-osiomis kunigaikščio Vytauto mirties metinėmis. Vytauto Didžiojo komiteto narių iniciatyva kilo sumanymas vežti per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslą ir Raportų knygą „Vytauto Didžiojo garbei“. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą tapo pagrindine metų misija. Kaip buvo rašoma žurnale „Trimitas“ (1930 m. liepos 24 d., Nr. 30) „Vytautas Didysis, kuris prieš 500 metų buvo iškėlęs Lietuvą prie aukščiausio garbės ir galybės laipsnio, dabar po tiek pat laiko eina (jo paveikslas) pažiūrėti, kaip atrodo jo Lietuva“.

Buvo parengtas paveikslo nešimo žemėlapis su datomis. Tačiau tai buvo ne paveikslas, o mediniuose rėmuose įstatytas Petro Rimšos sukurtas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Dokumentuose jis vadintas Vytauto medalionu, tačiau tuometėje spaudoje prigijo paveikslo pavadinimas. Kelionės po Lietuvą metu Vytauto Didžiojo paveikslas buvo nešamas 2–3 km per valandą greičiu, jį lydint pučiamųjų orkestrams ir chorams. Jį nešė keli uniformuoti kariai, šauliai ar šaulės, lydimi dviejų ginkluotų karių arba Šaulių garbės sargybos ir ne mažiau kaip dviejų beginklių palydovų, kurių vienas nešė Raportų knygą. Buvo numatyti paveikslo sutikimo scenarijai.

Žygis pradėtas Kaune 1930 m. liepos 15 d. Paveikslas ir knyga pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose, daugelyje miestelių ir rugsėjo 7 d. grįžo į Kauną. 1930-aisiais Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, todėl į maršrutą nebuvo įtrauktas. Raportų knyga buvo iškilmingai sutinkama kiekvienoje sustojimo vietoje. Keliai, kuriais judėjo procesija, buvo papuošiami gėlėmis, pastatomi sutiktuvių vartai. Knygoje pasirašė ir antspaudus sudėjo įstaigų, organizacijų, draugijų miestų, miestelių ir kaimų vietos valdžios, įvairių įstaigų tarnautojai, organizacijų atstovai, taip pat rašėsi kunigai, šauliai, savanoriai, kariškiai, kiti veikėjai. Paveikslo kelionė buvo plačiai nušviesta spaudoje. Po kelionės per Lietuvą, ši knyga su įrašais ir antspaudais buvo perduota saugoti į Kauno karo muziejų, vėliau pateko į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prezidento Antano Smetonos fondą.

Tais pačiais metais buvo nutarta išleisti leidinį, kuris reprezentuotų to meto Lietuvos gyvenimą. Jo išleidimo aplinkybes plačiau yra analizavusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotoja Arida Riaubienė. Jos straipsnyje rašoma, kad 1930 m. rugsėjo 11 d. vyresnysis leitenantas V. Čekauskas parašė prašymą Vytauto Didžiojo komitetui išleisti Vytauto Didžiojo jubiliejinį albumą. Dalį pelno už parduotą albumą buvo planuojamų skirti Vytauto Didžiojo muziejaus statybai. Kadangi albumas buvo skirtas Vytauto Didžiojo metams paminėti, jo leidėjai reikalavo, kad knygos platinimas būtų remtinas. Leidėjai buvo numatę, kad Vytauto Didžiojo muziejui paaukotų pinigų suma turėjo sudaryti ne mažiau kaip 10 procentų nuo visos išplatintų albumų pinigų sumos. Knygos leidybos darbai turėjo būti baigti 1932 m. sausio mėnesio pabaigoje. Buvo planuota, kad 300 puslapių apimties albumas bus 28 x 37 cm dydžio; jo 4000 egzempliorių bus išspausdinta ant liuksusinio kreidinio popieriaus. Taip pat buvo numatyta, kad albume bus apie 1000 vaizdų.

Albumo leidėjai planavo tokius leidinio skyrius: „1. Vytauto Didžiojo spalvotas atvaizdas. 2. Įžanginis straipsnis, apibūdinantis Vytauto Didžiojo istorinę figūrą. 3. Jubiliejinis skyrius: a) Respublikos prezidento spalvotas paveikslas; b) Vyt. D. Komitetai;) Vyt. D. paveikslo kelionė po Lietuvą; d) 1930 Vyt. D. metų įvairios iškilmės. 4. Vyriausybė, valdžios įstaigos, mokslo ir mokymo įstaigos. 5. Visuomenės veikėjai ir visuomeninės organizacijos; žymesnės bei gražesnės Lietuvos vietos. 6. Spaudos skyrius /periodinių leidinių redakcijos/. 7. Amerikos lietuvių ekskursijos į Lietuvą ir žymesni Amerikos lietuvių veikėjai. 8. Bankai ir kredito įstaigos. 9. Pramonės įmonės. 10. Prekybos įmonės“.

Klausimais, susijusiais su albumo nuotraukomis, rūpinosi V. Čekauskas. Norėdamas įsigyti nuotraukų, Vytauto Didžiojo paveikslo kelionės po Lietuvą tematika, V. Čekauskas kreipėsi į Vytauto Didžiojo komitetą. Su įvairių ministerijų bei įstaigų atsakingais darbuotojais buvo derinamas fotografavimo laikas. Albume esantis įrašas informuoja, kad Kauno įstaigų ir asmenų fotografijas gamino fotografai B. Mirbachas ir J. Dukas. Albumo gale buvo nurodyta, kad jame esančių nuotraukų stiklai saugomi B. Mirbacho fotodirbtuvėje „Ideal“, įsikūrusioje Laisvės alėjoje, 35-uoju numeriu pažymėtame name.

Brangūs albumo paruošiamieji darbai, kelionių išlaidos į įvairius Lietuvos miestus, lėmė tai, kad albumo leidėjams nuolat stigo pinigų. Iki 1931 metų vasaros atliktas darbas su įvairiais važinėjimais bei žygiais ir kitomis išlaidomis, susietomis su albumo išleidimu, kainavo apie penkiolika tūkstančių litų. 1931 m. lapkritį H. Serafino vardu švietimo ministerija išdavė 3000 litų paskolą. Atsižvelgdami į sunkią finansinę situaciją, leidėjai prašė švietimo ministro 3000 litų paskolą paversti pašalpa. Nesant tokiai galimybei, švietimo ministerijai buvo siūlyta paimti albumų už 3000 litų sumą ir juos išdalinti mokykloms. Švietimo ministras V. Čekausko prašymo nepatenkino ir pavedė ministerijos juriskonsultui Benediktui Grebliauskui duotą 3000 eurų paskolą išieškoti. Iš archyvinių šaltinių matyti, kad paskolos pinigus švietimo ministerijos juriskonsultui įmokėdavo H. Serafinas. Išlikusiuose 1936-1939 m. Lietuvos banko Kauno skyriaus mokėjimo kvituose rašoma, kad iš H. Serafino priimta tam tikra pinigų suma pagal V. Čekausko vekselius. 1937-1938 m. švietimo ministerijos juriskonsultas informuodavo V. Čekauską, kad H. Serafinas nutraukė įmokėjimus pagal vekselius. Dėl šios priežasties ministerija perspėjo V. Čekauską, kad praleista pinigų suma būtų įmokėta iki nustatyto termino. 1938 m. lapkričio 1 d. V. Čekauskas buvo paskirtas Ginklavimo valdybos ginklų dirbtuvių administracijos dalies vedėju. Matyt, ši priežastis lėmė tai, kad švietimo ministerija dėl piniginės skolos 1938 m. lapkritį kreipėsi į H. Serafiną, kuris tuo metu dirbo akcinėje bendrovėje „Maistas“. H. Serafinas buvo įspėtas, kad neįmokėjus pinigų iki nustatytos datos, jie bus išieškoti per „Maisto“ direkciją prievartos keliu. Informacijos apie tai, ar paskola buvo išmokėta, nepavyko rasti. Paskutinė paskolos mokėjimo kvito data – 1939 m. sausio 30 d.

Krašte, apimtame ekonominės krizės, albumo platinimas vyko ne taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi. Pirkėjai, negalintys iš karto sumokėti už albumą, galėjo jį gauti išsimokėtinai per 1-2 metus. Todėl albumo administracija negalėjo laiku siųsti pinigų Vytauto Didžiojo muziejaus statybos reikalams. Valstybės tarnautojams buvo suteikta galimybė gauti albumą per 3 mėnesius išsimokėtinai.

Albumas buvo platinamas ir prenumeratos būdu. Leidėjai, siekdami pritraukti kuo daugiau prenumeratorių, rašė: „Kiekvieno inteligento pareiga yra įsigyti šį leidinį, kuriuo tikrai ne gėda bus svečių kambario stalą papuošti“. Vytauto Didžiojo mirties 500 m. sukaktuvėms paminėti albumo administracija prenumeratoriams siuntinėdavo laiškelius, kuriuose primindavo kiek jau yra įmokėta pinigų ir kiek dar reikia įmokėti. Albumas buvo platinamas ir už Atlanto, nes buvo tikimasi Amerikos lietuvių paramos.

Atsižvelgiant į spaudos darbų ir popieriaus brangumą, albumo kaina siekė 50 litų. 20 procentų nuolaida buvo taikoma užsakiusiems albumą iki 1931 m. gruodžio 31 d. ir įmokėjusiems avansu nemažiau 10 litų. Už albumo įrišimą turėjo būti mokama atskirai. Kaina priklausė nuo įrišimo medžiagos. Pirkėjai įsigydavo albumų, kainuojančių ir 90 litų. Įrišimų kainos buvo tokios: 1.„Iš Tresorschtoff“ – odos imitacija rudos arba juodos spalvos /odos stiprumo/ – 13 litų. 2. Granatolis /odos imitacija/ įvairių spalvų – 12 litų. 3. Granatolis paprastas /žibantis/ įvairių spalvų – 11 litų. 4. Drobė įvairių spalvų – 10 litų. 5. Paprastas kolenkoras – 8 litai. 6. Grynos odos /pagal odos rūšį/ – 30-50 litų.

Kuo vertinga ši knyga Telšių miesto istorijai? Joje galime pamatyti XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje mieste buvusių Telšių apskrities įstaigų darbuotojus, pedagogus, Telšių kunigų seminarijos dėstytojus. 2008 metais išleistas fotografuotinis albumo leidimas, kurį galime ne tik pamatyti, bet ir pavartyti, yra naujai įrengtoje Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorinėje ekspozicijoje.