Eksponatai
- Titulinis
- Eksponatai
2020 m.
balandžio
30 d.
Fotografijos. 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentai
Fotografas Ignas Straukas (Tverai, Telšių apskr.). 1938 m. Fotopopierius, nespalvotoji fotografija, 13,6x8,7, 8,7x13,6 cm.
ŽAM GEK 45347/1-2, F 7555, 7556
ŽAM GEK 45347/1-2, F 7555, 7556
Prisatome dvi fotografijas, kurių averse užfiksuotas 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentas – šventės eisenoje keturi vyrai, su šiaudinėmis skrybėlėmis ir klumpėmis, neša meškos iškamšą.
Reverse – Tverų (Telšių apskr.) fotografo Igno Strauko spaudas ir data „1938.VI.28“.
Šias dvi fotografijas kartu su kitomis nuotraukomis ir įvairiais buities daiktais, dokumentais, leidiniais iš Tomkevičių archyvo (Pleinių k., Tverų vlsč.) muziejui padovanojo Telšių gyventoja Birutė Petreikienė, buvusi Tomkevičiūtė, (gim. 1944 10 28).
Fotografijose – viena iš Žemaičių muziejuje „Alka“ eksponuojamų meškų, tų pačių, kurios pasitinka lankytojus Gamtos skyriuje ir visiems, ypač vaikams, suteikia daug džiaugsmo.
1938 m., kai Kauno gatvėmis buvo nešama meškos iškamša, meškų muziejuje dar nebuvo, iškamšos priklausė Telšių vyskupijai, tad nenuostabu, kad pavasarininkai, katalikiška organizacija, iškamšą galbūt kaip savo regiono simbolį vežėsi į šventę.
1934 m. žemaičių katalikiškųjų organizacijų laikraščio „Žemaičių prietelius“ viename straipsnyje rašoma: „J. E. vyskupą Staugaitį vardadienio proga balandžio 14 dieną daugelis asmeniškai pasveikino, kiti gražiais adresais, telegramomis, o Kuršėnų dekanas kan. Staševičius atsiuntė labai originalią dovaną – dvi puikias meškų iškamšas, kurios puošia Vyskupo rūmus tarsi natūralūs žemaičių herbai“.
2014 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Telšių žinios“ publikuotame straipsnyje „Meškų iškamšos byloja apie netikėtus istorijos vingius“ prisiminta „Žemaičių prieteliuje“ aprašyta meškų dovanojimo istorija, papildyta naujomis detalėmis. „Telšių žiniose“ pateikti vieno tolimo originalią dovaną vyskupui J. E. Staugaičiui dovanojusio dekano Jono Staševičiaus giminaičio, „Telšių šilumos tinklų“ direktoriaus Jurgio Stašaičio prisiminimai apie savo tėvo dėdę. „Mano tėvo dėdė jokių giminių Telšiuose neturėjo. Jis buvo kilęs iš Ukmergės rajono, o kunigavo Kuršėnų dekanate. Tikėtina, kad mano giminaitis tiesiog artimai bendravo su vyskupu, todėl ir tokią dovaną jam atsiuntė. Iš tėvo dėdės tarnaitės Izabelės Butleraitės pasakojimų žinau, kad pats kunigas nemėgo medžioti. Tikėtina, kad meškų iškamšas jis gavo iš savo bičiulio grafo Gorskio. Jas šis galėjo nušauti savo apylinkėse, Šaukėnų miškuose“, – prisiminimais dalijosi J. Staševičius.
Senieji „Alkos“ muziejininkai neabejoja, kad straipsnyje kalbama apie tas pačias meškų iškamšas, kurios eksponuojamos muziejuje, nors nėra jokių tikslių duomenų, kada ir kur meškos nušautos, kokiomis aplinkybėmis pateko į Žemaičių muziejų „Alka“. Tikėtina, kad iškamšos į muziejų buvo atvežtos 1948 m., kai vyskupija išsikėlė į kitas patalpas.
Reverse – Tverų (Telšių apskr.) fotografo Igno Strauko spaudas ir data „1938.VI.28“.
Šias dvi fotografijas kartu su kitomis nuotraukomis ir įvairiais buities daiktais, dokumentais, leidiniais iš Tomkevičių archyvo (Pleinių k., Tverų vlsč.) muziejui padovanojo Telšių gyventoja Birutė Petreikienė, buvusi Tomkevičiūtė, (gim. 1944 10 28).
Fotografijose – viena iš Žemaičių muziejuje „Alka“ eksponuojamų meškų, tų pačių, kurios pasitinka lankytojus Gamtos skyriuje ir visiems, ypač vaikams, suteikia daug džiaugsmo.
1938 m., kai Kauno gatvėmis buvo nešama meškos iškamša, meškų muziejuje dar nebuvo, iškamšos priklausė Telšių vyskupijai, tad nenuostabu, kad pavasarininkai, katalikiška organizacija, iškamšą galbūt kaip savo regiono simbolį vežėsi į šventę.
1934 m. žemaičių katalikiškųjų organizacijų laikraščio „Žemaičių prietelius“ viename straipsnyje rašoma: „J. E. vyskupą Staugaitį vardadienio proga balandžio 14 dieną daugelis asmeniškai pasveikino, kiti gražiais adresais, telegramomis, o Kuršėnų dekanas kan. Staševičius atsiuntė labai originalią dovaną – dvi puikias meškų iškamšas, kurios puošia Vyskupo rūmus tarsi natūralūs žemaičių herbai“.
2014 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Telšių žinios“ publikuotame straipsnyje „Meškų iškamšos byloja apie netikėtus istorijos vingius“ prisiminta „Žemaičių prieteliuje“ aprašyta meškų dovanojimo istorija, papildyta naujomis detalėmis. „Telšių žiniose“ pateikti vieno tolimo originalią dovaną vyskupui J. E. Staugaičiui dovanojusio dekano Jono Staševičiaus giminaičio, „Telšių šilumos tinklų“ direktoriaus Jurgio Stašaičio prisiminimai apie savo tėvo dėdę. „Mano tėvo dėdė jokių giminių Telšiuose neturėjo. Jis buvo kilęs iš Ukmergės rajono, o kunigavo Kuršėnų dekanate. Tikėtina, kad mano giminaitis tiesiog artimai bendravo su vyskupu, todėl ir tokią dovaną jam atsiuntė. Iš tėvo dėdės tarnaitės Izabelės Butleraitės pasakojimų žinau, kad pats kunigas nemėgo medžioti. Tikėtina, kad meškų iškamšas jis gavo iš savo bičiulio grafo Gorskio. Jas šis galėjo nušauti savo apylinkėse, Šaukėnų miškuose“, – prisiminimais dalijosi J. Staševičius.
Senieji „Alkos“ muziejininkai neabejoja, kad straipsnyje kalbama apie tas pačias meškų iškamšas, kurios eksponuojamos muziejuje, nors nėra jokių tikslių duomenų, kada ir kur meškos nušautos, kokiomis aplinkybėmis pateko į Žemaičių muziejų „Alka“. Tikėtina, kad iškamšos į muziejų buvo atvežtos 1948 m., kai vyskupija išsikėlė į kitas patalpas.
Pavasarininkai – katalikiška kultūrinė jaunimo (daugiausia kaimo) organizacija, veikusi 1912-1940. Pirmuosius slaptus būrelius sudarė skaitantieji žurnalą „Pavasaris“. Šių būrelių iniciatoriai – kunigai J. Totoraitis, P. Dogelis, steigėjai – ateitininkai, katalikai mokytojai. Šie būreliai rūpinosi lietuvybės gaivinimu, lietuvių kalbos ir tradicijų išsaugojimu, steigė privačias lietuviškas mokyklas. Pavasarininkų šūkis – Dievui ir Tėvynei.
Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus (Telšių pavasarininkai turėjo dūdų orkestrą), bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai.
Pavasarininkai turėjo būti susipratę katalikai, mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai, neemigruoti, pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti savo darbo drabužius, mokytis lietuvių dainų, pasakų, padavimų, patarlių. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas.
Tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15-40 metų asmenys. Pavasarininkai turėjo uniformą (mėlynos spalvos, kepuraitės lankelyje geltona ir balta juostelė), himną (iki 1922 m. Maironio „Lietuva brangi“, nuo 1922 m. kunigo K. Žitkaus „Sukruskime, broliai ir sesės, drauge“), vėliavą (iki 1933 m. žydra, vėliau – šviesiai mėlyna, kurioje pavaizduota tekanti auksinė saulė, atversta knyga, kanklės ir kryžius) ir kitą atributiką.
Pavasarininkai bendradarbiavo su kitomis katalikiškomis organizacijomis, ypač su ateitininkais. Nuo 1925 m. organizacija tapo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos nare. Leido periodinius žurnalus: „Pavasaris“(1912–1915 m. ir 1918–1940m.), „Jaunimo vadas“ (1923–1940m. ), „Vyrų žygiai“ (1936–1937 m.), „Liepsnos“ (1937–1940m.).
Pavasarininkų vadovai: B. Stosiūnas (1918 m.), D. Kurtinaitis (1919 m.), J. Eretas (1922–1928 m,), J. Leimonas (1928–1940 m.).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pavasarininkų organizacija buvo uždaryta.
Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus (Telšių pavasarininkai turėjo dūdų orkestrą), bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai.
Pavasarininkai turėjo būti susipratę katalikai, mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai, neemigruoti, pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti savo darbo drabužius, mokytis lietuvių dainų, pasakų, padavimų, patarlių. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas.
Tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15-40 metų asmenys. Pavasarininkai turėjo uniformą (mėlynos spalvos, kepuraitės lankelyje geltona ir balta juostelė), himną (iki 1922 m. Maironio „Lietuva brangi“, nuo 1922 m. kunigo K. Žitkaus „Sukruskime, broliai ir sesės, drauge“), vėliavą (iki 1933 m. žydra, vėliau – šviesiai mėlyna, kurioje pavaizduota tekanti auksinė saulė, atversta knyga, kanklės ir kryžius) ir kitą atributiką.
Pavasarininkai bendradarbiavo su kitomis katalikiškomis organizacijomis, ypač su ateitininkais. Nuo 1925 m. organizacija tapo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos nare. Leido periodinius žurnalus: „Pavasaris“(1912–1915 m. ir 1918–1940m.), „Jaunimo vadas“ (1923–1940m. ), „Vyrų žygiai“ (1936–1937 m.), „Liepsnos“ (1937–1940m.).
Pavasarininkų vadovai: B. Stosiūnas (1918 m.), D. Kurtinaitis (1919 m.), J. Eretas (1922–1928 m,), J. Leimonas (1928–1940 m.).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pavasarininkų organizacija buvo uždaryta.
Parengė Nijolė Laukytė ir Loreta Norvaišienė
© Žemaičių muziejus „Alka“
© Žemaičių muziejus „Alka“
Galerija
