Naujienos

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, šventė su minėjimais, vėliavomis, eisenomis, pabodusiais istoriniais faktais. Šiųmetė, 2023-ųjų metų Vasario 16-oji, – ta pati, bet ir kitokia. Karas Ukrainoje tarsi pažadino, pakeitė mus, privertė stabtelėti, nušluostyti laiko dulkes ir su dėkingumu Dievui ir žmonėms, kūrusiems Lietuvą, žvilgterėti į praeitį, kad galėtume šiandien dėti tvirtus pagrindus savo ir savųjų vaikų ateičiai.

„Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo, tiek kultūrinio, tiek politinio, tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų“, – rašė šviesios atminties edukologė Meilė Lukšienė. Privalome išsaugoti vienybę nepaisant jokių asmeninių emocijų ir interesų. Vienybė yra tai, kas leidžia mums stiprinti visuomenę, savo valstybę ir keisti neigiamas mūsų šimtmečių istorijos bei dabarties tendencijas. Kuo stipresnė bus vienybė, tuo stipresnė bus Lietuva. Bendruomeniškumas, pilietiškumas ir atsakomybė, rūpinimasis vieniems kitais – didžiausia mūsų tvirtybė. Nebūkime abejingi!

Dažnai mums, lietuviams, būdinga saviplaka: esą mes – pikti, nejautrūs, susiskaldę, pasiklydę tarp partijų ir partijėlių, pasidaliję į dvi, o gal net į tris Lietuvas, nors turime tik Ją, Vienintelę, dėl kurios savanoriai, partizanai, disidentai nedvejodami aukojo savo gyvybes... Ribinės situacijos išgrynina žmones, nutraukia šydus, pridengusius apsimetėlių veidus, atskleidžia tikruosius veidmainių tikslus. Karas Ukrainoje iškėlė nuo Sąjūdžio laikų giliai širdyse slėptą mūsų vienybę, susitelkimą, pasiaukojimą. Galim didžiuotis mūsų Tėvyne Lietuva, kuri, būdama mažytė, stipriai remia brutaliai užpultą Ukrainą nuo pat pirmosios karo dienos, teikdama jai humanitarinę, medicininę, karinę, diplomatinę pagalbą.

Lietuviai – šilti, jautrūs, dosnūs žmonės, besidalijantys savo sunkiai uždirbtais pinigais su nevyriausybine organizacija „Mėlyna ir geltona“ ir kitomis Ukrainai padedančiomis organizacijomis. O kur dar aukų rinkimo vajai, tokie kaip „RADAROM!“, kad Ukrainos žmonės būtų nors truputį saugesni.

Kaip švęsime atkurtos Lietuvos 105-ąsias metines? Ar turime šiltą santykį su savo valstybe? Ar esame atradę savyje Lietuvą? Juk Lietuva – tai ne Seimas ir ne Vyriausybė, ir net ne arčiausiai žmonių esanti savivalda! Lietuva – tai MES, tai – TU ir AŠ. Iš čia kyla mūsų santykio su savo valstybe aspektai: bendruomeninis ir asmeninis. Bendruomeninis – tai bendri tikslai, darbai, kovos, šventės, eisenos, minėjimai, koncertai ir panašiai. Asmeninis – sunkesnis, tad turime atrasti atsakymą patys sau: kaip aš, kaip mano šeima, kaimynai, giminės švenčiame, jei išvis švenčiame, ir kaip turėtume švęsti Lietuvą, savąjį Valstybės atkūrimo dienos minėjimą? Privalome pasistengti atrasti ją, savo Lietuvą, pažinti jos istoriją, kurti savąsias Valstybės atkūrimo dienos šventimo tradicijas, jei jų dar iki šiol neturėjome, ir su atsidėjimu puoselėti jau turimas. O būdų atrasti Lietuvą yra įvairių: gardaus pyrago dalijimąsis šeimos, bičiulių rate arba iškilmingi pietūs, vakarienė drauge, kelionės po Lietuvą – muziejų, teatrų, istorinių vietų lankymas, o gal poilsis gamtoje – tegu kiekvieno iš mūsų fantazija liejasi laisvai, siekiant, kad tai virstų širdžiai mielais įpročiais. Atraskime savo ir mūsų visų Lietuvą kasdien – ne tik per šventes, kurkime „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ (rašoma Vasario 16-osios akte), kurioje mums norėtųsi gyventi.