Naujienos

 

1938 m. rugsėjo 1–5 d. Žemaičių muziejus „Alka“ „rūpindamasis savo krašto gyvybiniais kultūros reikalais“ surengė pirmąją žemaičių dailininkų parodą. Išsipildė pagrindinių organizatorių Prano Genio ir Pauliaus Augustinavičiaus –svajonė visuomenei pristatyti žemaičių menininkų kūrybą.

Parodos atidarymas sutapo su naujojo muziejaus pastato ant Žaliosios kalvos atvėrimu visuomenei bei Telšiuose rengiama Žemės ūkio ir pramonės paroda. Dėl jau įrengtų muziejinių ekspozicijų (senosios dailės, liaudies meno, istorijos, archeologijos, etnografijos bei meno skyrių ir Žemės ūkio parodos namų ruošos skyriaus) ir vietos stygiaus „Alkoje“, Žemaičių dailininkų meno paroda atidaryta naujai pastatytos ir tą pačią dieną bendruomenei duris atvėrusios Telšių miesto pradžios mokyklos (dabartinė „Atžalyno“ progimnazija) patalpose.

Žemaičių krašto kultūros dienų iškilmių proga surengtoje parodoje dalyvavo ir savo kūrinius pateikė menininkai Juozas Bagdonas, Gerardas Bagdonavičius, Bronė Bakutytė, Antanas Gudaitis, Česlovas Kontrimas, Telesforas Kulakauskas, Vaclovas Rataiskis, Simas Sidabras, Kipras Šaulys, Liuda Vaineikytė, Telesforas Valius bei kiti.

Išleisto katalogo įžanginiame žodyje P. Genys pabrėžė naujo žemaičių sambūrio reikšmę ir prasmę: „Jaunoji žemaičių karta, išaugusi naujo gyvenimo sąlygose, kuria naujas mokslo, literatūros ir meno vertybes ir, būdama kilusi iš brangios Žemaičių žemės, grįžta į savo gimtą kraštą su savo vertingais kūrybos vaisiais ir skiria juos gimtajam kaimui. [...] Juos visus jungia gimtojo krašto meilė, didinga jo praeitis ir naujo kultūros gyvenimo šviesus kelias.“ Katalogo paskutiniuose puslapiuose pateiktas dar kelių parodoje nedalyvavusių žemaičių menininkų sąrašas. Tikslios priežastys nėra žinomos, tačiau sutrukdyti galėjo vėlyvas pakvietimas ar netinkamas laikas pasirengti parodai – vasaros atostogų metas. Tokias kliūtis sufleruoja tapytojo Adomo Galdiko laiškas, rašytas parodos organizatoriui, muziejaus vedėjui P. Geniui. Tai vienintelis paties dailininko ranka rašytas laiškas Žemaičių muziejuje „Alka“.

A. Galdikas gimė 1893 m. spalio 18 dieną Giršinuose (Mosėdžio vls., Telšių aps.), 1917 m. baigė Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, 1918 m. grįžo į Lietuvą. Menininkas dvejus metus dėstė „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje Kaune (1918–1920 m.), aštuoniolika metų – Kauno meno mokykloje (1922–1940 m.), tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Jis – vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ apdovanotas Didžiuoju prizu, už Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramos „Šarūnas“ spektaklio dekoracijas — aukso medaliu.

Kaip aiškėja iš 1938 m. rugpjūčio 22 d. išsiųsto laiško, tuo metu tarptautinėje erdvėje pripažinimą jau pelnęs A. Galdikas kvietimą dalyvauti organizuojamoje Žemaičių dailininkų meno parodoje gavo per vėlai. P. Geniui skirtą laišką jis pradeda apgailestavimu (kalba taisyta, – red.): „Tenka gailėtis, kad taip vėlai gavau pakvietimą dalyvauti parodoje, ypač dar Žemaičių, nes grįžau iš atostogų 20-VIII. O paveikslus ne taip greit galima sutvarkyti: įrėminti, užlakuoti ir t. t. Ir tenka siųsti ne visai tuos, kuriuos norėčiau.“ Iš laiško turinio akivaizdu, jog Žemaičių meno paroda jam labai svarbi.

Vos tik grįžęs iš atostogų, perskaitęs laišką ir turėdamas tik keletą dienų pasiruošti, A. Galdikas užsiima paveikslų parengimu bei pažada juos pristatyti: „23-VIII iš ryto iš Kauno gelžkelio stoties bus išsiųsti 3 paveikslai, maždaug 1 met[ro] x 75 [cm] didumo, prašyčiau pakabinti geroje vietoje, nes turbūt būsiu seniausias ir jau šiek tiek ir užsieniuose pasižymėjęs, jei skaityti (laikyti, – red.) šio to vertu „Grand Prix“, kurį gavau Paryžiaus parodoje už tapybą, ir jei dar skaitytis su tuo faktu, kad mano paveikslas nupirktas kabo Paryžiaus moderniniame (moderniojo meno, – red.) muziejuje Liuksemburgo skyriuje.“ Lyg pajutęs, kad šie jo teiginiai, nors ir pagrįsti, skamba kaip pagyros, žemaičiuodamas bando teisintis: „Tenka per nenorą „girtėis“! Tik dėl to, kad parodos rengėjai ligi 17-VIII-38 m. (data, kurioje aš gavau pakvietimą parodoje dalyvauti) nežinojo, kad aš esu žemaitis, ir gal iš viso, kad egzistuoju ant šio svieto. Nepykite už išmetinėjimus (priekaištus, – red.), bet visgi taip parodos ruošti negalima, tuo labiau per atostogas, juk man tai ne eilinė paroda, būčiau galėjęs daug eksponatų prisiųsti.“ Nors laiško pabaigoje A. Galdikas piktinasi dėl netinkamo organizavimo, regis, jam dėl esamos situacijos labai apmaudu, nes jis – tikras žemaitis – negalėjo tinkamai pasiruošti parodai. Baigdamas laišką, žymus menininkas labiau teigia, nei klausia: „Nežinau, ar parodos atidaryme būsiu pageidaujamas.“

Nors nėra žinoma, ar A. Galdikas dalyvavo parodos atidaryme, tačiau trys jo paveikslai – „Žvejo bakūžė“, „Žemaitijos kapinės“ ir „Dvarvietė“ – tikrai buvo atvežti traukiniu iš Kauno į Telšius ir išeksponuoti pirmojoje Žemaičių dailininkų meno parodoje. Menininko kūryba Žemaičių muziejuje „Alka“ eksponuota ir vėlesnėse – 1940-ųjų bei 1943-ųjų metų parodose.

Gyvenimo verpetai A. Galdiką nubloškė toli nuo gimtosios Žemaitijos – 1944 m. jis emigravo į Vokietiją, vėliau persikėlė į Prancūziją, galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas. Simboliška, kad dalis dailininko kūrybinio palikimo, asmeninio archyvo iš JAV sugrįžo į gimtąjį kraštą, saugoma bei pristatoma Žemaičių muziejuje „Alka“, kur A. Galdiko žodžiai bus išsaugoti: „Aš esu žemaitis“...

Raimondas Petrikas

2, 3. Dailininko Adomo Galdiko laiškas Pranui Geniui.