Naujienos

Baltutėlė barokinė Šv. Antano Paduviečio katedra, iškilusi virš Telšių, lyg motina apglėbusi miestą, švelniai glaudžia jį prie savo krūtinės. Jos liepų paunksmėje ant medinių šventoriaus suolų prisėdę šnekučiuojasi su savimi ir Dievu ar vienas su kitu miestelėnai, o ant nematomų vėlių suolelių sutūpę ilsisi ramybėje pas Viešpatį iškeliavusieji ir, rodos, jų, užmigusiųjų, ramybės čia niekas sudrumsti negali.

Deja, ramybė apgaulinga. Ant vieno paminklo matosi negyjanti žaizda – sunaikintas žodis. Tai – kunigų 1863 m. sukilėlių Izidoriaus Noreikos ir Antano Gargaso kapas, ant kurio pastatytame akmeniniame antkapyje – kryžiuje buvo išrėžtas įrašas:

„A†A / KUN. I. NOREIKA / KUN. A. GARGASAS / TĖVYNĖS GYNĖJAI / RUSŲ SUŠAUDYTI / 1863 M.“

Vieną 1977 m. naktį nematoma KGB ranka išskuto žodį „rusų“. Okupantai pačių sušaudytų sukilėlių bijojo net po šimto metų. Kas buvo tie sukilėliai, kėlę baimę net po šimtmečio? Paprasti žmonės, kaip tu ir aš, žmonės, patikėję, kad lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai kartu gali iškovoti laisvę ir atkurti jau ne Abiejų Tautų, o Trijų Tautų Respubliką.

1863 m. sausio 22 d. Centrinis tautinis komitetas Varšuvoje, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, paskelbė manifestą apie sukilimo pradžią. 1863 m. vasario 1 d. sukilimo pradžios manifestą paskelbė ir Lietuvos provincijos komitetas. Sukilimą teko gerokai paankstinti, nes rusų valdžia paskelbė rekrūtų ėmimą į caro kariuomenę. Jauni vyrai, vengdami tarnybos okupacinėje kariuomenėje, slapstėsi miškuose, nuošaliuose vienkiemiuose. Rusijai pralaimėjus Krymo karą, vėl gimė viltis išsivaduoti iš imperijos gniaužtų, kurti nepriklausomą valstybę, kurioje būtų užtikrinta visų luomų lygybė, prigimtinės žmogaus teisės, galimybė laisvai išpažinti savo tikėjimą. Sukilėliai tikėjosi Didžiosios Britanijos, Austrijos ir Prancūzijos pagalbos. Sukilimo vadovybė skelbė: ,,Ir nuo szas

dienas nebėra jau newalios: nes nebėra pona, ni bajora, ni mužika, ni žyda, o esam wisi brolėj ir wejkaj ligi arba wienodi, kejp prisz Pona Diewa, tejp ir prisz musu brangiojaj Tewine!”(kalba netaisyta). Sukilimo vadovybė žadėjo duoti žemės sukilime dalyvaujantiems valstiečiams. Tiesa, sukilėliams pasiekti vienybės nepavyko, susidarė Raudonųjų ir Baltųjų organizacijos. Į sukilimą įsitraukė įvairių luomų atstovai: bajorai, miestiečiai, valstiečiai, dvasininkai, siekdami sukurti nepriklausomą trinarę Lenkijos, Lietuvos ir Rusios (Ukrainos) valstybę. Žymiausi sukilimo vadai – iš Ukrainos kilęs karininkas Zigmantas Sierakauskas, iš Gudijos – advokatas Vincentas Konstantinas Kalinauskas ir žemaitis kun. Antanas Mackevičius, nepralaimėjęs nė vieno iš 22 mūšių. Žemaitijoje aktyviai veikė Severinas Grosas-Aleksandraitis, Balys Dluskis-Jablonauskis, Jonas Stanevičius, Povilas Šimkevičius, kun. Izidorius Noreika ir kun. Antanas Gargasas (Gargas), Dominykas Bociarskis ir kt. Telšių apskrities sukilimo organizatoriumi ir vadovu buvo išrinktas nuo Gegrėnų kilęs dvarininkas bajoras Antanas Venclauskis. Tačiau jėgos buvo nelygios. Vilniaus karo apygardos, kuriai priklausė ir Žemaitija, 1863 m. gegužės 1 d. generalgubernatoriumi tapęs Michailas Muravjovas rusų karių skaičių padidino nuo 66 tūkst. iki 145 tūkst., o ir tikėtos paramos iš užsienio sukilėliai, deja, nesulaukė. Patyrę rimtų nuostolių, sukilėliai pakeitė kovos taktiką: vietoj stambių karinių operacijų apsiribojo partizaniniais mažų judrių būrių veiksmais.

Patirti pralaimėjimai pakirto kurtą vieningą organizacinę struktūrą, ėmė trūkinėti ryšiai tarp sukilėlių padalinių, galiausiai dauguma būrių pradėjo veikti savarankiškai. Tačiau nuožmios ir gausybės aukų pareikalavusios kovos tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės tęsėsi net iki 1864 m. rudens. Per visą sukilimą Lietuvoje įvyko 321 mūšis, iš jų 178 mūšiai – Kauno gubernijoje, kuriai priklausė ir Telšių apskritis, žuvo apie 6 tūkst. sukilėlių, nubausta apie 12,5 tūkst. žmonių. Į šį skaičių nepateko į policijos priežiūrą atiduotieji ir nuo represijų pasitraukusieji į užsienį asmenys. Sukilime dalyvavusių dvarininkų dvarai buvo sekvestruoti. Okupacinė rusų valdžia ne tik žiauriai numalšino sukilimą, susidorojo su sukilėliais, bet ir pradėjo vykdyti brutalią rusifikaciją – „rusų pradų atkūrimo politiką“: uždraudė spaudą lotyniškomis (lenkiškomis) raidėmis, uždarė net privačias lietuviškas mokyklas, valdiškose rusų mokyklose net per pertraukas prabilę lietuviškai (žemaitiškai) mokinukai būdavo baudžiami, iš jų tyčiodavosi. Lietuviai negalėjo Lietuvoje gauti valdiškos tarnybos. Ypač buvo persekiojama Katalikų Bažnyčia, uždaryti visi vienuolynai, uždrausta statyti pakelėse kryžius, kunigams, negavus okupacinės valdžios leidimo, buvo draudžiama dalyvauti atlaiduose, sakyti pamokslus, o leidimo jie dažniausiai ir negaudavo. Sovietiniams ateistams nebereikėjo nieko išrasti – tik, pasiėmus caro valdininkų parengtas instrukcijas, jas vykdyti. Tačiau represijos nepalaužė mūsų tautos.

Didžiojo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus įkvėpti žemaičiai ir lietuviai pradėjo fenomenalią knygnešystės ir slaptųjų lietuviškų mokyklų epochą, trukusią ištisus keturiasdešimt metų, kurios metu galutinai susiformavo lietuviu tauta. Telšiškių atmintyje ryškiausiai išliks amžinai Telšiuose likę sukilėliai kunigai — Izidorius Noreika ir Antanas Gargasas, Varnių kunigų seminarijos alumnai, iš bažnyčių sakyklų paskelbę sukilimo manifestą ir patys įsijungę į sukilėlių gretas. Gargždų bažnyčios vikaras Izidorius Noreika jau 1863 metų pirmojoje pusėje suorganizavo sukilėlių būrį, veikusį Telšių apskrityje. Tai buvo drąsus ir valingas vyras. 1863 metų liepos mėnesį jo vadovaujamas būrys ties Šatėmis susidūrė su iki dantų ginkluotu rusų armijos batalionu.

Užvirė kruvinas mūšis. I. Noreika nuo smūgio į galvą parkrito. Sužeistas kunigas buvo paimtas į nelaisvę, surakintas, pririštas prie vežimo gardžių ir, keturių ginkluotų kareivių lydimas, išvežtas į Telšius. Egzekutoriai jį vežė per Barstyčius, Mikytus, Platelius, Žemaičių Kalvariją ir Alsėdžius. I. Noreikos veidas buvęs sužalotas, apdulkėjęs ir kruvinas, o akys iš skausmo ir nuovargio pusiau primerktos, iš žaizdų lėtai sunkėsi kraujas. Miesteliuose vilkstinė būdavo stabdoma, nuaidėdavo trimitas, užgrodavo orkestras, sudundėdavo būgnai, o vietos gyventojai verčiami rinktis į aikštę. Žmonėms susirinkus, rusų karininkas jiems aiškindavo, kad toks galas, kaip suimto kun. Izidoriaus Noreikos, laukia visų, kurie bandys priešintis okupantams. Telšiuose I. Noreika buvo įmestas į kalėjimą ir nuteistas mirties bausme, kuri įvykdyta1863 m. rugpjūčio 2 d. ( rugpjūčio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių) netoli Telšių esančiose miesto ganyklose, prie kelio, vedančio į Alsėdžius. Antanas Gargasas buvo kilęs iš Viekšnių parapijos, 1849 m. (1848?) baigęs Varnių kunigų seminariją, pradžioje buvo paskirtas Darbėnų, vėliau – Varnių parapijos vikaru.

Prasidėjus 1863 m. sukilimui, gavęs vyskupo M. Valančiaus leidimą, jis gegužės 11 d. prisijungė prie Šimkevičiaus vadovaujamo būrio, kuris tuo metu buvo trumpam apsistojęs Varniuose, vėliau perėjo į Matusevičiaus būrį. A. Gargasas sakė ugningus pamokslus, ragindamas žmones prisijungti prie sukilimo, skelbė „lenkų revoliucinį manifestą“, priiminėjo sukilėlių priesaiką. 1863 m. birželio 2 d. kunigas A. Gargasas kartu su sukilėliais atvyko į Varnius. Pagal išlikusios bylos duomenis, sukilėliai viešai nuplakė šnipais įtartus „vietinius vokiečius bajorus malūnininkus Berentą ir jo sūnų“, jaunasis Berentas gavo 200 botago smūgių, tėvas – dusyk tiek. A. Gargasas taip pat buvo kaltinamas „dalyvavimu pristavo buto apiplėšime”. Kai sukilėliai įsiveržė į Varnių policijos nuovadą, suėmė ir nuplakė pristavą (nuovados viršininką) Ciechanovskį, jo padėjėją atsargos puskarininkį Skaugirdą, o šimtininką Danilavičių, anot Telšių apskrities karinės apygardos viršininko raporto, pakorė už pranešinėjimą apie sukilėlius.

Birželio 6 d. sukilėliai iš Varnių pasitraukė, o kun. A. Gargasas dar liko Varniuose. Tačiau jau birželio 7 d. rytą Varniuose netikėtai pasirodė rusų kariuomenės pulkas, A. Gargasas buvo suimtas ir išvežtas į Telšių kalėjimą. Karo lauko teismas 1863 m. rugsėjo 23 d. (spalio 5 d.) jį nuteisė mirties bausme, jam buvo atimtos visos pilietines teises, Krymo karo kryžius ir medalis. Todėl galime daryti prielaidą, kad A. Gargasas buvo Krymo karo dalyvis (1853 – 1856). Rugsėjo 30 (spalio 12 d.) gen. baronas von Meidelis patvirtino karo lauko teismo nuosprendį. 1863 m. spalio 7 d. (spalio 19 d.) kun. Antanas Gargasas buvo sušaudytas ir užkastas greta kun. Izidoriaus Noreikos. Egzekucijai vadovavo Astrachanės grenadierių pulko 2-ojo bataliono vadas mjr. Puščin‘as, stebėjo Narvos pėstininkų pulko štabo kpt. Oviečkin‘as bei to paties pulko karužas Dombrovski‘is ir Maskvos atsargos dragūnų pulko poručikas Gramotin‘as. Po ekzekucijos, kad neliktų ženklų, kazokai arkliais sutrypė užkasimo vietą. Tačiau sukilėlių sudėta auka neišdilo iš žmonių atminties. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1922 m. telšiškiai, siekdami pagerbti I. Noreikos ir A. Gargaso atminimą, nutarė jų palaikus iš miesto ganyklų perkelti į parapijinės bažnyčios (dabar – katedros) šventorių. Tačiau kunigų sukilėlių užkasimo vieta nebuvo pažymėta. Laimei, kad dar tebebuvo gyvas to tragiško įvykio liudininkas senelis Miniotas, ilgametis Telšių įstaigų raštvedys.

1863 m. Miniotas, būdamas smalsus berniukas, įlipęs į medį, iš tolo sekė sušaudymo sceną ir įsidėmėjo egzekucijos vietą. 1922 metų liepos 17 d. kunigų I. Noreikos ir A. Gargaso palaikai buvo iškasti ir iškilmingai palaidoti Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Buvusioje sukilėlių sušaudymo ir užkasimo vietoje telšiškiai supylė nedidelį apvalų pilkapį, kurio viduryje pastatė ąžuolinį kryžių. 1966 metų rudenį audra paminklinį kryžių nuvertė. Jo vietoje 1968 metų vasarą buvo pastatytas paminklinis akmuo (inž. archit. S. Mišutis), pasodinti medeliai, – tie nebylūs liudininkai primena sukilėlius, jų laisvės troškimą. Kulkos, kuriomis buvo nužudyti sukilėliai, saugomos Žemaičių šventovėje – „Alkos“ muziejuje. O kova su Rusija už laisvę tęsiasi, už savo ir mūsų laisvę šiandien kaunasi Ukraina, todėl neatsitiktinai ukrainiečių  kovą visom išgalėm remia lietuviai ir lenkai. Ačiū Dievui, tai jau nebėra vienišoji mūsų kova. Tai kova už laisvę drauge su demokratiniu pasauliu. Vakarėja. Po šv. Antano Paduviečio katedros šventorių tyliai vaikšto žmonės, o gal sukilėlių vėlės?

„Negaliu sulaikyti šviesos,

Negaliu  paprašyt pasilikti,

Saulei leidžiantis esu visiškai vienas.

Jei ir tu taip jauties,

Jei ir tu, Viešpatie,

Ateik“.

(Antanas Šimkus)