Naujienos
- Titulinis
- Naujienos
2023 m.
kovo
21 d.
Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė – moteris, buvusi šviesa tamsoje
Kovo 21 d. (kai kuriuose šaltiniuose – kovo 23 d.) minime mokytojos, visuomenininkės, pirmosios Lietuvos moters, įgijusios aukštąjį išsilavinimą Vakaruose – Ciuriche (Šveicarija), Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus žmonos Joanos Bilevičiūtės-Narutavičienės (1868–1948) 155-ąsias gimimo metines.
Iš Klyšių į Ciurichą
Joana Bilevičiūtė gimė 1868 m. kovo 21 (23) d. Žemaitijoje, Klyšių dvare, netoli Viekšnių. Mokėsi Vilniaus ir Varšuvos mokyklose. Baigusi privatų institutą Varšuvoje, išlaikė egzaminą Sankt Peterburgo mokslo apygardoje ir gavo aritmetikos ir rusų kalbos namų mokytojos pažymėjimą. 1888–1890 m. Ciuricho (Šveicarija) universitete studijavo filosofiją, susidomėjo pedagogika.
1889 m. ištekėjo už Stanislovo Narutavičiaus. 1889 m. Ciuriche buvo įregistruota civilinė Stanislovo Narutavičiaus ir Joanos Bilevičiūtės santuoka, o 1890 m. Vilniuje ir bažnytinė santuoka. Po studijų ir santuokos su vyru trumpai gyveno Varšuvoje, 1891 m. grįžo į Lietuvą, kur trumpam apsistojo Vilniuje, po to atvyko į Žemaitiją. Čia vyro dvarelyje Brėvikiuose 1891–1899 ir 1904–1907 m. mokė kaimo vaikus lietuviškai. Su vyru susilaukė 4 vaikų: Sofijos (1893), Jono (1896), Elenos (1899) ir Kazimiero (1904).
Mokytoja
1907 m. atvyko į Telšius, kur savo įsteigtoje privačioje mergaičių progimnazijoje mokė aritmetikos ir lenkų kalbos. Lietuvoje tai buvo pirmoji mergaičių mokykla, kurioje greta rusų kalbos buvo mokoma lietuvių ir lenkų kalbomis.
J. Narutavičienės gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Ant jos, dvarininkės, pečių dažnai gulė atsakomybė ne tik už vaikų auginimą ir jų auklėjimą, bet teko prisiimti ir didelę dalį ūkio reikalų, nes vyras labiau domėjosi politika ir visuomeniniu gyvenimu nei ūkio reikalais.
I pasaulinio karo metu J. Narutavičienė su vaikais pasitraukė į Smolensko guberniją, Roslavlį, kur taip pat dirbo mokytoja. 1918 m. kartu su vyru grįžusi į Lietuvą toliau mokė kaimo vaikus Brėvikiuose bei Alsėdžiuose. Nuo 1926 m. gyveno Kaune. Čia iš pradžių dirbo lenkų kultūros ir švietimo organizacijoje „Pochodnia“ (Žibintas), po to mokytojavo lenkiškoje Kauno Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, 1929–1934 m. buvo šios gimnazijos vicedirektore, laikinai pavaduodavo ir gimnazijos direktorių. Nuo 1930 m. priklausė Kauno lenkių moterų akademiniam klubui „Znicz“ (Aukuras).
Grįžus į Brėvikius
1932 m. po tragiškos vyro mirties, pašlijus sveikatai, turėjo pasitraukti iš pedagoginės veiklos ir grįžo į Brėvikius, kur tvarkė apleistą dvarą. Pasak Stasio Vaitekūno, knygos apie signatarą Stanislovą Narutavičių autoriaus, po vyro mirties į Brėvikius grįžusi J. Narutavičienė buvo gerbiama. Pasakojama, kad net Alsėdžių kunigai nepradėdavo sekmadieninių pamaldų, kol neatvykdavo kartais vėluojanti signataro našlė. Kaip ir anksčiau, kai atvažiuodavo brikele dar kartu su vyru Stanislovu, ji kukliai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose šalia kitų valstiečių.
Brėvikiuose J. Narutavičienę užklupo ir 1941 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Nekaltų žmonių mirtys, rekvizicijos, mokesčiai, žmonių gaudymas priverstiniams darbams... Stasys Vaitekūnas rašo: „Nelengva buvo vienai moteriai tai pakelti, išgyventi. Iš akių sruvo ašaros matant, kaip pažįstamus Alsėdžių ir Plungės žydus, jų vaikus, buvusius mokinius naciai suiminėja, kiša į kalėjimus. <...> Supratusi, kad žydų jokia valdžia negelbsti, ji pati imasi šio darbo.“ Savo ar giminių dvaruose slėpė žydus, ypač tuos, kurių daug pažinojo Alsėdžiuose ir Telšiuose.
Žemiau pateiktoje 2022 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ išleistos knygos „Telšiai. Atminties knyga“ ištraukoje Batševa Švarc (merg. Berkman) kaip tik ir pasakoja apie tai, kaip jai kartu su seserimi Šošana, pabėgusioms iš Telšių geto, teko slapstytis pas J. Narutavičienę.
Šviesa tamsoje
Už kelių kilometrų nuo Alsėdžių buvo Brėvikių dvaras. Senoje gražioje sodyboje gyveno pasiturinti vieniša bajorė, senos šlėktos palikuonė, pavarde Narutovič. Jos sesuo ištekėjo už žymiojo grafo Zubovo, o jos pusbrolis buvo Lenkijos maršalas Pilsudskis. Tai buvo kilminga ir išsilavinusi, labai ypatinga moteris. Ji studijavo Šveicarijoje, Bazelio universiteto filosofijos fakultete. Kalbėjo aštuoniomis kalbomis, kas tais laikais jau buvo retenybė. Kiekvieną sekmadienį ji važiavo į Alsėdžių bažnyčią ir lankė jos kleboną. Valgė su juo pietus ir kalbėjosi, nes šiaip neturėjo pašnekovų. Žmonės jos nesuprato, kai kurie laikė vos ne ragana ir jos vengė.
Tą sekmadienį, kai klebonui buvo perduotas mano laiškas, jis parodė jį bajorei ir abu nusprendė, jog reikia kažką daryti ir mus gelbėti. Pirmadienio vakare pas Bučius dviračiu atvyko mergina, prisistačiusi Elzyte, – ponios Narutovič tarnaitė. Iš jos mums atvežė muilo, dantų šepetėlių, duonos, truputį gėlių ir trumpą laišką. Ponia rašė, kad neturime nusiminti:
karas greitai baigsis, liksime gyvos, o visas gyvenimas mums dar prieš akis. Tas laiškas mus stipriai palaikė. Ji klausė, ko mums trūksta – Elzytė pristatys. Ši mergina tikrai dažnai atvažiuodavo mūsų aplankyti.
Tuo metu šeimininkai tikrai nebeįstengė daugiau mūsų laikyti. Kartą į p. Bučienę turguje kreipėsi vienas lietuvis sakydamas, kad gyvenime nėra matęs žydės ir labai norįs tokią pažinti. Bučienė su juo susitarė, kad pereisime pas jį. Taip ir atsitiko. Ji mus įsodino į vežimą, sudėjo mūsų daiktus ir atvežė pas tą žmogų. Tačiau ano žmona buvo kitokios nuomonės, ji ėmė verkti ir šaukti: „Kodėl nori mums užtraukti tokią bėdą? Tik to mums ir betrūko!“ Į namus mūsų šiukštu neįleido, patalpino tvarte šalia kiaulių. Šeimininkas tik pastatė tarp jų ir mūsų kelių rąstų pertvarą.
Kiekvieną rytą jis mums atnešdavo po duonos riekę ir šilto viralo; aišku, jis buvo nekošerinis, todėl jį išpildavom kiaulėms. Lietuvis galvojo, kad mes būsime jiems naudingos. Atnešdavo mums bulvių kibirą skusti ir vandens kibirą bulvėms nuplauti. Mus tai labai gelbėjo – turėjome vandens ritualiniam rankų apsiplovimui ir taip pat atsigerti, o duonos užtekdavo alkiui numalšinti. Jei atnešdavo morkų nuskusti, trupučiuką pasilikdavome suvalgyti.
Kai kartą atvyko Elzytė, ją papiktino mūsų gyvenimo sąlygos. Ir tada mus iš ten iškeldino pas ponią Narutovič. Šošana liko pas ją, o man surado vietą pas vieną kunigą, visiems buvo sakoma, kad esu krikščionė namų pagalbininkė ir giminė. Šošana dienos valandomis sėdėjo spintoje, o vakare kelioms valandoms galėjo išeiti ir pakvėpuoti oru. Su ponia jos skaitė knygas ir daug diskutavo religijos ir tikėjimo klausimais. Ištisus metus praleidome išskirtos. Ponia Narutovič
atsiųsdavo Elzytę pas kunigą, kad man padėtų su darbais, o kartu patikrintų, ar niekas manęs nestebi. Jai buvo liepta bet kurio vizito metu pačiai atsidaryti duris ir neleisti man pasirodyti.
Tame kaime gyveno Milių šeima. Tai buvo labai geri žmonės, draugiški mums, tik pats Milius smarkiai gėrė, ypač sekmadieniais, ir buvo baugu, kad jis kam nors atskleis mūsų paslaptį. Taigi ten likti tapo nesaugu, ypač turint galvoje, kad jis dažnai praeidavo pro „mano“ kunigo kiemą, mane pažinojo ir kalbėjosi.
<...>
Naktį nusprendžiau, kad turiu bėgti niekam nepranešusi. Juk visi galvojo, kad mano padėtis ne tokia jau ir bloga, tačiau pati jaučiau gresiantį pavojų. Iššokau pro langą ir pėsčiomis nuėjau ponios Narutovič namų link, pas seserį Šošaną. Nors kelio deramai nežinojau, turėjau nuojautą, kad Dievas manęs neapleis. Reikėjo nueiti apie tris kilometrus už miesto. Atkeliavau į kaimą gana vėlai vakare, nuėjau į rūmus. Žinojau, kur yra tiesiai pas ponią vedančios durys, o tai buvo svarbu, nes sodyboje buvo dislokuotas vokiečių batalionas. Durys buvo praviros, užėjusi užrakinau jas iš vidaus. Prie stalo sėdėjo ponia Narutovič su mano seserimi. Ponia išgirdo, kad rakinamos durys, atsisuko pažiūrėti, kas užėjo, o pamačiusi mane stvėrėsi už galvos ir ne savo balsu ištarė: „Kaip tu čia atsidūrei?“ Negalėjo suprasti, kaip aš patekau į kambarį, jai tai atrodė neįmanoma, juk sodybą sergėjo devyni aviganiai, kuriuos naktį paleisdavo, o jie sugebėjo prašalaitį sudraskyti į gabalus...
Kaip tik prieš valandą viena moteris pasiklydo kelyje ir užėjo į sodybą, o šunys ją, vargšę, sukandžiojo ir apdraskė drabužius. O kur dar vokiečių sargybiniai? Žodžiu, jos nuomone, tik angelai galėjo mane čia atvesti. Ji nervingai vaikščiojo po kambarį ir ilgai negalėjo nusiraminti. Pasakiau, kad ištrūkau niekam nieko nesakydama, kad manęs nesulaikytų. Ponia Narutovič pasidalijo savo nerimu dėl Šošanos sveikatos, kadangi ji neturi pakankamai gryno oro, nenoriai valgo ir visą laiką verkia. Ieško Šošanai vietos kokiame nors kaime, kad galėtų daugiau būti lauke, po saule, tarp augmenijos, tada jos būklė pagėrės. O man siūloma likti pas ponią, spintoje, vietoj Šošanos. Būtent taip ir atsitiko.
P. Narutovič rado ponios Runkauskienės šeimą ir jiems sumokėjo už Šošanos išlaikymą.
<...>
Su manimi ponia Narutovič taip pat kalbėjosi apie religiją. Kiek mokėjau ir sugebėjau, pasakojau jai apie judaizmą ir žydus. Ji labai atidžiai klausėsi ir gailėjosi, kad neįmanoma sugrąžinti praėjusio laiko, kitaip ji po pokalbių su Šošana ir manimi pasinertų į judaizmo tyrimus. Ji žavėjosi šia tema, nebandė raginti keisti tikėjimą ir palinkėjo, kad su Šošana galėtume emigruoti į Palestiną ir ten laimingai gyventi. Jei ji būtų gyva, padarytume dėl jos viską ir būtinai atsivežtume čia, į Izraelį. Iš visų Pasaulio tautų teisuolių ponia Narutovič ir jos tarnaitė Elzytė turi būti sąrašo pradžioje.
<...>
Išbuvau pas p. Narutovič beveik iki karo pabaigos. Kai vokiečiai, teištrina Dievas jų vardą, pradėjo trauktis nuo fronto linijos, tai visai pasiuto, lyg laukiniai žvėrys. Ponia Narutovič pradėjo bijoti jų netikėtos kratos ir nusprendė, kad ir man reikia persikelti į kaimą pas Šošaną. <...>
Po karo
Po karo 1945 m. pagal dvišalį Sovietų Sąjungos ir Lenkijos susitarimą dėl gyventojų apsikeitimo Narutavičienė galėjo išvykti į Lenkiją. Apsigyveno pas dukterį Zofiją Krasovską.
Brėvikių dvarą sovietai nusavino. Apleistame Narutavičių dvare naujieji šeimininkai įkūrė mokyklą ir… parduotuvę. Tačiau dvare mokėsi aplinkinių kaimų vaikai – ko J. Narutavičienė siekė visą gyvenimą.
J. Bilevičiūtė-Narutavičienė mirė 1948 m. vasario 19 d. sulaukusi 80 metų. Palaidota Povazkovski kapinėse. O memorialinis institutas Yad Vashem buvo įsteigtas ir pradėjo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardus 1953 m.
Nors J. Bilevičiūtei-Narutavičienei nesuteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, tauriai priėmusi daugybę likimo smūgių, nepalūžusi, nuoširdžiai draugavusi su kitais žmonėmis, visada pasirengusi padėti kitiems, tikėjusi žmonėmis, linkėjusi jiems tik gero, ji liko Batševos Švarc ir kitų išgelbėtų žydų atmintyje, „visų Pasaulio tautų teisuolių <...> sąrašo pradžioje“.
Nijolė Laukytė
Žemaičių muziejaus „Alka“
muziejininkė-rinkinio saugotoja
Literatūra:
Stasys Vaitekūnas, Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai, Mokslo ir enciklopedijų leidimo centras, 2012, p. 401–408;
Telšiai. Atminties knyga, Žemaičių muziejus „Alka“, 2022, p. 428–433.
Galerija
