Naujienos

XVIII a. pabaigoje Telšiai – gana didelės teritorijos apskrities centras. Jam priklausė 11 Žemaitijos valsčių: Telšių, Viešvėnų, Patumšių, Platelių, Gandingos (Plungės), Medingėnų, Žarėnų, Tverų, Šauduvos, Pavandenės, Palangos (1819 m. nuo Telšių apskrities atskirta ir atiduota Kuršo gubernijai).

1795 m. žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, Telšių apskritis tapo carinės Rusijos administracinio aparato grandimi. Lenkiškas apskrities pavadinimas powiat buvo pakeistas rusišku ujezd. Pagal Rusijos įvestą administracinį-teritorinį suskirstymą Telšių apskritis 1795–1797 m. ir 1801–1843 m. priklausė Vilniaus gubernijai (1797–1801 m. Lietuvos gubernijai), o nuo 1843 m. naujai sudarytai Kauno gubernijai. Šis administracinis suskirstymas nepakito iki 1915 m. Pagal 1897 m. duomenis gyventojų Telšių apskrityje buvo 183 351, plotas užėmė 5 306 km² .

Muziejaus rinkiniai nedžiugina to laikotarpio vaizdine medžiaga, nes fotografijos menas tik XIX a. antroje pusėje žengė pirmuosius žingsnius. Vienintelis 1870 metų miesto vaizdas užfiksuotas dailininko L.Tomaševskio paveiksle „Telšiai" bei pirmosios tų pačių metų fotografijos kopijoje.

Kartografijos rinkinyje saugomi du Kauno gubernijos XIX a. II p. planai, spausdinti Sankt Peterburge, A.Iljino spaustuvėje. Išliko 8 Telšių miesto planai, sudaryti Rusijos administracijos įsakymu. Tai 1827, 1831, 1850, 1870, 1877, 1888 m. esamos ir planuojamos miesto struktūros planai. 1840 – 1843 m. planuojamos miesto struktūros planas, braižytas Vilniaus gubernijos matininko Levickio, atitinka XIX a. Rusijos administracijos dažniausiai kurto stačiakampio gatvių tinklo pavyzdį. Gatvių ašys susikerta kvadratinės aikštės centre, kur numatoma vieta svarbiam visuomeniniam pastatui. Gatvės viena nuo kitos nesiskiria pločiu, numatomos svarbiausių visuomeninių, karinių ir sakralinių pastatų vietos, skiriami medinės ir mūrinės statybos kvartalai. 1870 m. esamos padėties planą braižė Kauno gubernijos matininkas Pavlovas. Prieraše minima, kad tai pirmas aukščiausiu lygiu patvirtintas miesto planas. Tačiau projektuose numatyto taisyklingo gatvių tinklo praktiškai nebuvo laikomasi, miestas plėtėsi, laikantis buvusių gatvių ir valdų ribų.

Kauno apskrities archyve pavyko rasti keletą XIX a. laikotarpio pastatų statybinių projektų brėžinių, saugomų buvusios Kauno gubernijos Statybų komisijos bylose.

Vienas išsamesnių statistinių Telšių miesto aprašymų yra Rusijos armijos generalinio štabo įsakymu parengtame Kauno gubernijos aprašyme. Tokio pobūdžio apžvalgos Karo ministro įsakymu vykdytos nuo 1857 m., jų bendroji dalis buvo skirta plačiajai visuomenei. Kartu buvo rengiamos gubernijų apžvalgos, skirtos tik karinėms įstaigoms. Kauno gubernijos aprašymas parengtas 1858–1859 m., o 1861 m. bendroji dalis išleista atskira knyga.[Матерiялы для географiи и статистики Россіи, собраные офицерами генерального штаба. Ковенская губернія. Составилъ Д. Афанасьевъ, Санкт Петербургъ, 1861 г.]. Aprašymo sudarytojas – Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos narys Dmitrijus Afanasjevas (1826–1880) savo užduotį atliko atsakingai. Pirmiausia jis Varšuvos ir Vilniaus bibliotekose susipažino su Kauno gubernijai ir bendrai Lietuvai skirtais leidiniais ir įvairiais rankraščiais rusų ir lenkų kalbomis. Po to sudarė anketas ir klausimynus, kurie buvo išplatinti Rusijos administracijos įstaigų valdininkams. Gauti atsakymai bei statistika sudarė surinktos medžiagos pagrindą. Naudotąsi apskričių bajorų vadovų, privačių asmenų, gimnazijos mokytojų surinktais duomenimis. D. Afanasjevas daug keliavo po guberniją, susipažindamas su kraštu, tikslindamas surinktas žinias.

XIX a. viduryje Telšiuose buvo šios gatvės - Alsėdžių, Dimaičių, Ežero, Kalno, Knypavos, Liepojos, Luokės, Turgaus, Turgaus skersgatvis, Varnių, Žalioji, Pašto, iš kurių akmenimis grįstos tebuvo tik penkios. Gatves jungė du akmeniniai ir du mediniai tilteliai. Gyventojai turėjo 30 privačių sodų, 50 daržų. 8 sklypai buvo tušti, numatyti naujai statomiems namams. Mieste buvo ketverios kapinės – katalikų, stačiatikių, žydų ir liuteronų.

1856 m. nurodytas bendras gyventojų skaičius – 5324, iš jų - 2680 vyrų ir 2554 moterų. Pagal tikėjimą buvo pasiskirstę taip: stačiatikių - 317, katalikų - 1629, liuteronų – 70, žydų - 3209. Miesto gyventojai išskiriami pagal luomus: 79 kilmingi dvarininkai, 12 asmenų stačiatikių dvasininkų luomo (kartu su šeimomis), 7 vienuoliai katalikai ir 2 stačiatikiai, 2 rabinai. Eiliniai miestiečiai (iš kurių 3019 buvo žydai) charakterizuojami taip: 86 pirkliai, 61 pasiturintis pilietis, 186 valstiečiai, 149 priklausomų valstiečiai, 117 cechų darbininkai, 739 reguliariosios kariuomenės kariai, 34 atleistieji nuo baudžiavos, 266 atsarginiai kariai ir jų šeimos nariai. Amatininkų luomas: 18 siuvėjų, 1 modeliuotoja, 19 batsiuvių, 7 staliai, 5 kalviai, 2 juvelyrai, 13 kūrikų, 2 kaminkrėčiai, 10 duonkepių, 10 mėsininkų, 4 kurpių meistrai, 1 pirštinių gamintojas, 2 bitininkai, 10 vežėjų, 1 audėjas, 5 kepurininkai. 1857 m. mieste nuteista 16 nusikaltėlių.

Pastatai: mūrinių namų mieste tebuvo 6, medinių - 309; parduotuvės: mūrinės buvo 2, medinės – 53, 2 vėjo malūnai ir vienas, sukamas gyvulių jėga. 1849 m. pastatytas kalėjimas. Gyventojai savo reikmėms naudojosi ežero vandeniu (mieste tebuvo 100 namų, kurie turėjo šulinius). Turgūs buvo du kartus per savaitę – antradieniais ir penktadieniais.

Katalikų bendruomenei priklausė Bernardinų mūrinė bažnyčia ir vienuolynas, medinė koplyčia kapinėse. M. E. Brenšteinas savo darbe „Miesto ir seniūnijos istorija", remdamasis archyvine medžiaga, pasakoja, kad „katalikų medinė bažnytėlė stovėjo (iki 19 a. pradžios) ant „parapijos kalnelio" (dab. Vilniaus kalnelis) apsupta didelių kapinių, kur buvo laidojami garbingi seniūnijos piliečiai ir bažnyčios geradariai. 1815 m., dėl prastos būklės, trūkstant lėšų remontui, buvo uždaryta, o 1831 m. visai nugriauta. Parapijiečiams pamaldos perkeltos į tam tikslui pastatytą daržinę, bet vėliau ir ši buvo panaikinta. Vyresnybės paliepimu, 1836 m. parapija buvo perkelta į tėvų bernardinų bažnyčią". 1853 m. carinė administracija vienuolyną uždarė, vienuolius perkėlė į Kretingą ir Tytuvėnus. Du vienuolius paliko aptarnauti parapiją. Dalis vienuolyno patalpų liko bažnyčiai, kitose patalpinti Telšių apskrities teismo įstaigų archyvai.

Telšiuose stačiatikių parapija įkurta 1840 m. Iš pradžių maldos namai buvo nuomojamose iš žydo J. Goldfuso namo patalpose. 1864–1867m. Vilniaus generalgubernatoriaus N. Muravjovo iniciatyva, už valstybės iždo pinigus ant Vilniaus kalnelio, nugriautos katalikų bažnyčios vietoje, buvo pastatyta mūrinė Šv. Nikolajaus cerkvė. (1932 m. katalikų bendruomenė teisminių procesų metu cerkvę iš stačiatikių nupirko ir įrengė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią). Už piniginę kompensaciją stačiatikių bendruomenė 1937 m. pasistatė naują mūrinę Šv. Nikolajaus Sebukladario cerkvę ant kalvelės, kur dar XX a. pradžioje stovėjo malūnas.

Šis laikmetis - žydų bendruomenės suklestėjimo metas. Apie XIX a. vidurį Telšiuose pastatyta pirmoji sinagoga, vėliau dar kelios. XIX a. pab. – XX a. pr. Telšiuose buvo ketveri žydų maldos namai. Trys sinagogos stovėjo žydų gyvenamosios erdvės ribose (centrinėje miesto dalyje), viena kiek toliau nuo miesto centro, dabartinėje Aukštojoje gatvėje. Tai mūrinė sinagoga, išlikusi iki šių dienų. XIX a. žydai galutinai įsitvirtino aplink Turgaus aikštę ir aplinkinėse gatvėse - Respublikos, Kęstučio, Luokės, Simono Daukanto, Telšės, Sinagogos, Iždinės, Ežero - centrinėje, prekybai bei paslaugoms labiausiai tinkančioje miesto dalyje, kur gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1873 m. Telšiuose įkurta aukštoji (universitetinė) žydų rabinų mokykla „Ješiva".

Nedidelė evangelikų liuteronų bendruomenė turėjo 1818 m. pastatytą medinę bažnyčią, 1875 m. ji perstatyta į mūrinę. M.Valančius „Žemaičių vyskupystėje" (1848m., II d.) rašo, kad „liuteronai turėjo nedidelę, medinę bažnytėlę, savo kunigo neturėjo, mišias laikyti į ją atvykdavo dvasininkas iš Skuodo".

XIX a. Telšių apskrityje veikė bajorų seimeliai, kurie rinkdavo maršalką, aukščiausią apskrities pareigūną, turintį vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybinės ir visuomeninės įstaigos buvo šios: miesto valdyba, butų komisija, apskrities ir savivaldybės teismas, miesto rotušė, bajorų globos draugija, kelių komisija, Valstybės turto apskrities komisija, dvarininkų mokykla, žydų valstybinė mokykla. 1845 m. atidaryta 20-ties vietų miesto ligoninė, kuri 1887 m. perorganizuota į apskrities ligoninę, išlaikomą iš apskrities pajamų.

1870 m. Telšiuose jau buvo 6481 gyventojas, iš jų 4399 žydai (68%). 1897 m. duomenimis, gyventojų sumažėjo iki 6000, o 3088 (51%) buvo žydai.

XIX a. II pusėje išsiskyrė būdingi apskrities miestui pastatai: apskrities mokykla, telegrafo stotis, mūrinis iždinės pastatas, kariuomenės sandėliai su visa amunicija, atsargomis ir žirgais, policijos sargybos pastatas, archyvas, mokesčių kanceliarija, karo viršininko kanceliarija su archyvu, maršalkos kanceliarijos, bajorų globos draugijos pastatai, žemės ūkio įrangos komisijos namai, parapinė mokykla, 2 monopolinės parduotuvės, 7 alinės, 1 restoranas, 5 viešbučiai – užvažiuojamieji namai, spaustuvė, maisto prekių, žemės ūkio įrankių sandėliai, skolinamoji – taupomoji kasa, ugniagesių būstinė, vaistinė. Vienintelė apskrities pašto kontora buvo tik pačiam Telšių mieste. Paštas vežamas karieta su arkliais (kurių tebuvo keturi) iki artimiausios pašto stoties – Luokės.

Šiame šimtmetyje neišvengta ir bėdų. Daug žalos miestui padarė 1812 m. per Telšius besitraukianti Napoleono kariuomenė, 1831 m. sukilimo metu miestas buvo atsidūręs karinių veiksmų zonoje, šiame laikmetyje net 6 kartus siautė gaisrai: 1826, 1833, 1843, 1852, 1856 ir 1893 metais.

Gal būt dėl to beveik visuose XIX a. planuose ant Zakso kalno žymimas mūrinis grūdų sandėlis – magazinas, kuris būdavo kiekviename miestelyje, kaip atsargos bado ir nederliaus metams.

XIX amžius – neabejotinai miesto augimo metas, nepaisant šiame šimtmetyje miestą alinusių nelaimių. Amžiaus pabaigoje jau kūrėsi nedidelės įmonės – odų apdirbimo, alaus virimo, midaus gamybos, degtinės varymo, plytinė, degtukų gamybos, apie 1900 m atsiranda vilnų verpimo ir šukavimo, tipografijos ir litografijos, nealkoholinių gėrimų gamybos įmonės.

Regina Bartkienė, Istorijos skyriaus vyr. muziejininkė