Naujienos

Devynias dešimtis metų skaičiuojantis Žemaičių muziejus „Alka“ – akivaizdus pilietiškumo ir sutelkto darbo pavyzdys. Tai – iškilus Lietuvos simbolis, kuriame saugomas mūsų paveldas, o ant Žaliosios kalvos stūksančio pastato modernistinė architektūra atspindi tarpukario žemaičių ambicijas.

Misija: būti atviru ir matomu

1932 m. vasario 16 d. Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“ paskelbė muziejaus įkūrimo aktą. Draugijai „Alka“ sukaupus dalį muziejaus statybai reikalingų lėšų ir Telšių apskrities savivaldybei įsipareigojus skirti pusę reikiamų lėšų, ant Žaliojo kalno, buvusio Dirkstelių dvaro žemėje, kurią muziejui paskyrė Telšių miesto savivaldybė, pradėti muziejaus statybos parengiamieji darbai.

1936 m. spalio 4-oji (šeštadienis) Telšiams buvo ypatinga. Nors oras pasitaikė nedėkingas, visi skubiai kopė į Žaliąjį kalną, kuriame jau kilo būsimojo muziejaus pamatai. Padėdamas kertinį muziejaus pastato akmenį, pirmasis jo direktorius ir įkūrėjas Pranas Genys sakė: „Čia, po šia pastoge, kuriai pamatus mes šiandien padedame, bus apgyvendinta žemaičių tautos siela. Čia ras malonią sau globą nežinomų liaudies dailininkų kūriniai, kupini liūdesio ir dieviško dvasios skausmo smutkeliai, švelnių lyriškų motyvų liaudies meno drožiniai. Čia taip pat ras sau vietą iš senkapių prikelta mūsų priešistorinių senelių kultūra, turinti nepaprastai turiningą kompoziciją ir aukštą estetinę nuovoką. Tai mūsų žalvario, akmens amžiaus kultūra. Tokia yra kultūrinė šių rūmų misija“.

Pastangos buvo ne veltui. Iškilo nauji, išpuošti freskomis ir vitražais muziejaus rūmai, vieninteliai tarpukariu pastatyti Lietuvos provincijoje. Per devynias dešimtis metų Žemaičių muziejus „Alka“ tapo svarbiausiu muziejumi Žemaitijoje nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno su daugiau kaip 154 tūkst. eksponatų.

Muziejaus pastato istoriją šiandien pasakoja rinkiniuose saugomos fotografijos. Aukštai, ant Žaliosios kalvos iškilęs į miestą žiūri Žemaičių muziejus „Alka“. Būti atviru ir matomu: tokia buvo Senovės mylėtojų draugijos „Alka“ idėja.

Siekė „paslėpti“ tautinį simbolį?

„Žvelgiant į vaizdus fotografijose matyti, kad intensyvesnis muziejaus teritorijos apsodinimas prasidėjo XX a. 5-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Tikėtina, kad apgalvoto ir planingai parengto muziejaus teritorijos apsodinimo projekto neturėta. Iš pradžių buvo sodinamos eglės ir kitokie medžiai, apželdinama gyvatvore. Po kurio laiko augalus pradėta naikinti: vienus iškirto, kitus – persodino. Neretai darbai vykdavo sovietmetyje privalomų talkų metu. Eglėmis anksčiausiai apsodinti laiptai link muziejaus pastato. XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje jos jau buvo gerokai ūgtelėjusios. Dėl keliamo pavojaus muziejaus lankytojams, praeiviams, per tankaus susodinimo ir užgožto kelio link muziejaus, šios eglės išpjautos. Nors pavienių medžių būta ir anksčiau, apie 1964 m. iš Muziejaus gatvės pusės, ant šlaito, priešais muziejaus pastatą keliomis eilėmis buvo užsodintos eglės, kurios, per porą dešimtmečių užgožė jo fasadą. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje dalis minėtų eglių bei kitų medžių, augusių arčiausiai muziejaus pastato, dėl keliamo pavojaus žmonėms, buvo nupjautos“, – dešimtmečiais besikeitusią situaciją pristatė Žemaičių muziejaus „Alka“ l. e. p. Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus vedėjas Raimondas Petrikas.

Manytina, kad sovietmečiu muziejaus teritorija buvo apsodinta medžiais, siekiant paslėpti tautinį simbolį. Tai buvo vienas primityvesnių būdų uždengti muziejaus pastatą.

Seni medžiai – grėsmė aplinkai

„Žemaičių muziejus „Alka“ šiuo metu įgyvendina ES investicinį projektą, pagal kurį atliekamas kapitalinis remontas ir bus atnaujintos ekspozicijos Žemaičių muziejaus „Alka“ pagrindiniame pastate, atsiras galimybė pritaikyti turimus kultūrinius resursus bei erdves šiuolaikiniam lankytojui.

Po pastato rekonstrukcijos – aplinkos tvarkymo planas. Pasikonsultavus su specialistais, ir atlikus išsamią landšafto analizę, pamatėme, kad atkalnėje iš Muziejaus gatvės pusės stovinčių 12 senų eglių šakos išretėjusios, susipynusios vienų su kitomis, šaknys paviršinės, kelia pavojų praeiviams, muziejaus lankytojams ir transporto priemonėms automobilių aikštelėje. Medžiai užstoja saulę, sulaiko drėgmę, todėl pastato sienos „žaliuoja“.

Kitapus teritorijos, ant šlaito, auga didelis Europinis maumedis, kuris, pučiant dideliam vėjui, siūbuoja ir kyla grėsmė, kad jis lūš ar net užvirs ant muziejaus pastato“, – esamą situaciją apžvelgė Žemaičių muziejaus direktorė Eva Stonkevičienė ir informavo, jog dėl susiklosčiusios padėties buvo kreiptasi į LR Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių-Tauragės teritorinį skyrių, Telšių rajono savivaldybės Statybos ir urbanistikos skyriaus Aplinkos ir civilinės saugos poskyrį, Kultūros ir meno tarybą, Telšių miesto seniūniją ir kitus atsakingus asmenis.

Specialistai pritarė

„Suprasdami situacijos rimtumą, atlikome išsamią medžių būklės analizę. Želdinių paskirtis yra daugiafunkcinė: ekologinė, mokslinė, estetinė, pažintinė, rekreacinė, architektūrinė, istorinė-kultūrinė. Viena vertus, išsaugodami ir gausindami želdinius, mes saugome savo sveikatą ir aplinką, tačiau iš kitos pusės, augant miestui, infrastruktūrai reikia vis daugiau vietos, tad netinkamai pasodinti, neprižiūrimi ar sergantys seni medžiai gali tapti pavojingi žmogui ar jo turtui. Nors dauguma Žemaičių muziejaus „Alka“ teritorijoje augančių medžių nėra blogos būklės, tačiau neatmetama galimo pavojaus tikimybė pėstiesiems ir transporto priemonėms, stovinčioms po augalais, taip pat siekiama sumažinti ir pastato fasado gadinimą, todėl, kad ir kaip bebūtų gaila, esame linkę pritarti dvylikos eglių ir maumedžio nupjovimui. Remiantis LR Želdynų įstatymu, Žemaičių muziejus „Alka“ bus įpareigotas sumokėti savivaldybės vykdomosios institucijos pagal aplinkos ministro tvirtinamus Želdinių atkuriamosios vertės įkainius apskaičiuotą želdinių atkuriamosios vertės kompensaciją“, – informavo Telšių rajono savivaldybės Statybos ir urbanistikos skyriaus Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėja Kristina Jankauskienė.

Medžių pašalinimui pritarta Kultūros ir meno taryboje, neprieštaravo ir Telšių miesto seniūnija. Atkreiptinas dėmesys ir į Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus poziciją. „Pažymėtina, jog šis eglynas ir kiti, muziejaus teritorijoje esantys medžiai, neįtraukti į Kultūros vertybių registrą, todėl, norint atlikti medžių šalinimo darbus, nėra prievolės išpildyti visus reikalavimus, būtinus įgyvendinant kultūros paveldo apsaugos procesus. Vertinant iš aplinkosaugos pusės, tai medžiai, kurių likimas mums rūpi, tačiau ne mažiau svarbi yra muziejaus ateitis, kokybiškas paslaugų teikimas, tvarkinga ir graži aplinka bei saugūs muziejų lankantys žmonės“, – atkreipė dėmesį KPD Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Barysienė.

Atsižvelgdama į specialistų ir visų suinteresuotų asmenų pastabas, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė E. Stonkevičienė patvirtino įsipareigojimą kompensuoti želdinių atkuriamąją vertę ir akcentavo: kad aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga.

„Miesto želdinių klausimai Lietuvoje – itin jautrūs ir aktualūs. Formuojant želdynus muziejuje, reikalingas holistinis, visa apimantis požiūris, ne tik formali pozicija, todėl į kertamų medžių likimą su muziejininkais pažvelgėme atsakingai: nuodugniai išanalizavome istorinę medžių kilmę, kreipsimės į aplinkos tvarkymo specialistus muziejaus aplinkos ateities vizijai sukurti, bus parengta būsimų naujų želdynų apsaugos tvarkymo ir atkūrimo strategija“, – kviesdama visuomenę pritarti pokyčiams kalbėjo E. Stonkevičienė. Direktorė viliasi, kad nupjautus medžius galės panaudoti kilniems tikslams – mediena bus panaudota Žemaičių kaimo muziejaus mediniams objektams atnaujinti.

Žemaičių muziejaus „Alka“

Kultūrinės komunikacijos specialistė

Donata Kazlauskienė

Nuotraukos iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių.