Naujienos

Lietuvoje spausdinta knyga atsirado XV a. paskutiniais dešimtmečiais ir XVI a. pradžioje. Turinio atžvilgiu šioje epochoje spaudą sudaro dvi knygų grupės - religinės ir pasaulietinės (žodynai, gramatikos, kalbos ir istorijos tyrinėjimai, tautosakos rinkiniai, grožinė literatūra). Pirmoji lietuviška knyga buvo katekizmas, ypatinga priemone tikėjimui pagrįsti buvo laikoma biblija, dvasininkai daug rūpinosi ir giesmynais bei maldų knygomis.  Buvo leidžiama ir dvasininkams skirtų pamokslų knygų. Žymesni lietuviškos – tautosakinės ir grožinės literatūros rinkiniai pradėti leisti Lietuvoje tik XIX a. Svarbūs buvo ir kalendoriai. Pirmas juos pradėjo leisti Laurynas Ivinskis. Jo „Kalendorius arba Metu skajtlus“, vėliau pavadintas „Kalendorius arba Metu skajtlus ūkiškas“, pradėjęs eiti 1846m., buvo išleistas 16 kartų.

Lietuviška spauda XVII – XVIII a. naudojo suapvalintą, artimesnį antikvai gotiško šrifto atmainą - „švabachą“. XVIII a. antroje pusėje pereita prie lotyniško šrifto. Kiek ilgiau švabacho tradicijos išsilaikė Rytų Prūsijoje. Iliustracijoms pradžioje buvo naudojama vario raižyba, bet ji buvo brangi, todėl vėliau pereita prie senosios ir pigesnės medžio raižybos. Lietuviški tekstai nuo XVI a. pab. Didžiojoje Lietuvoje buvo rašomi raštu, kurį dabar kai kas vadina lenkišku: sz – „š“, sc – „č“, w – „v“. Tačiau XIX a. pabaigoje nuspręsta jų atsisakyti.

Svarbiausi lietuviškos knygos leidimo ir spausdinimo centrai buvo du - Vilnius ir Karaliaučius (Rytų Prūsijoje). Tuose miestuose veikė daugiausia spaustuvių. Vilniuje iki 1861m. lietuviškas knygas spausdino 19 spaustuvių, o Karaliaučiuje - 15. Vilniui atitenka beveik 600, Karaliaučiui - 400 spaudinių. Iš viso XVI – XVIII a. lietuviškas knygas spausdino 79 spaustuvės Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Pirmąją lietuvišką knygą - M. Mažvydo katekizmą - 1547m. išspausdino Karaliaučiaus spaustuvininkas H. Veinreichas. Daugiausia lietuviškų knygų šiame mieste išleido J. H. Hartungo (1699 - 1756) įsteigta spaustuvė. 1734 - 1861 m. ji išleido apie 170 pavadinimų knygų. XIX amžiuje apie 110  lietuviškų knygų išspausdino spaustuvininkai J. H. Postas (1789 - 1842) ir J. Reilenderis (1816 - 1861), Klaipėdoje spaustuvininkai F.V. Horchas ir E. Vaikinis išspausdino 50 lietuviškų knygų.

Pirmąją lietuviška knyga, išspausdinta Lietuvoje, galima laikyti 1585 m. Vilniuje išleistą P. Kanizijaus katekizmo vertimą į lietuvių kalbą. Jį galėjo išspausdinti 1576m. Vilniuje pradėjusi veikti Radvilų spaustuvė. Tačiau ji neišliko. Išlikusi pirmoji lietuviška knyga - M. Daukšos verstas J. Ledesmos katekizmas 1595 m. išspausdintas jau Lietuvoje, Vilniaus universiteto Akademijos spaustuvėje. Ši spaustuvė gyvavo apie 200 metų. Vilniuje veikė vienuolių unitų Bazilionų spaustuvė (1628 - 1839), išleidusi 50 lietuviškų knygų, mažiau lietuviškų knygų išleido pranciškonų (1671 - 1781) vienuolių Piorų (1754 - 1840) ir Diecezijos arba Misionierių spaustuvė (1799 - 1844). Vėliau įsisteigė ir privačios spaustuvės – jose dirbo ištisos spaustuvininkų kartos - A. Dvorčius, M. Zimelovičius, M. Romas, A. Marcinovskis. Tačiau  žymiausia - J. Zavadzkio spaustuvė, įsikūrusi 1805 m. ir iki 1861m. išleidusi 130 lietuviškų knygų.

Pirmųjų lietuviškų knygų tiražai tebuvo vos po 100 - 150 egzempliorių ir iki XVI amžiaus neviršijo 500 egzempliorių. Medžiagos buvo brangios, spaudos technikos galimybės ribotos. Be to, knygų brangumas ir gyventojų neraštingumas sąlygojo nedidelę skaitytojų auditoriją. Pirmosios lietuviškos knygos - M. Mažvydo katekizmo išleista 200 - 300 egz., M. Daukšos „Postilės” - 500 egz. Tuo tarpu XIX a. viduryje M. Valančiaus knygelės „Istorije szventa senoje istatima” (1852) ir „Žine, kajp rejk atlikti spawiednę isz wisa amžiaus” (1852) išėjo dešimttūkstantiniais tiražais. Leidinėlis „Apej brostwą blaiwistes arba nusiturieima” išleistas 1858 m. 40 tūkst. egz. tiražu.

 XVI – XIX a. vyravo religinė knyga. Tai - katekizmai, biblijos, giesmynai, maldaknygės. Muziejaus senosios knygos rinkinyje sukaupta apie 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių (dalis jų senąja žemaičių kalba), išleistų XVIII a. pab., XIX a. ir XX a. pradžioje. Didžiausias žemaitiškos literatūros rinkinys – vyskupo M. Valančiaus ir jo pasekėjų brolių kunigų – Vincento ir Tado Juzumų, kunigo Dovydaičio, prelato Račkausko, kunigo Skrodzkio, Felikso Vareikos ir kt. autorių. Gerai žinomas 1840 m. išleistas V. Valmiko   giesmynas „Kantyczkos źemaytyszkos ”. Kiek pataisęs, vėliau  kantičkas leido ir M. Valančius (1860). Pirmoji katalikų maldaknygė, sulaukusi 40 leidimų - J. Kasakausko „Rožančius” (1681). Gausiausiai spausdinta maldaknygės „Auksa altorius”, „Naujes altorius”, „Senas auksa altorius”. Maldaknygės dažnai buvo ir didesnės apimties - 600 puslapių. Pamokslų knygos - postilės - skirtos tik dvasininkams. Vėliau išpopuliarėjo knygos, kurių turinys - bendro teologinio ir filosofinio pobūdžio, aiškinantis katekizmo, biblijos, maldų teiginius, religinės moralės principus. M. Olševskio knyga „Broma atwierta ing wiecznasti”, spausdinta 18 kartų.

Senųjų spaudinių fonde ir bibliotekoje saugoma apie 3 tūkst. vnt.  knygų ir periodinių leidinių, išleistų iki XIX a. pabaigos įvairiose Europos šalyse. Dauguma šių Lietuvos ir pasaulinei istorijai reikšmingų eksponatų pateko iš dvarų bibliotekų 1940 metais ir sudaro atskirą temą dvarų kultūros tyrinėjimams. Senų ir kilmingų bajorų giminių rezidencijos buvo neįsivaizduojamos ne tik be meno kūrinių, bet ir be turtingų bibliotekų, kuriose didžiausią dalį sudarė literatūra vokiečių, prancūzų, lenkų, anglų, rusų kalbomis. Žodynai, istoriniai veikalai, enciklopedijos (XVI – XVIII a. taip buvo vadinamos įvairių mokslų sistemingos apžvalgos), meno albumai.

Knygų leidyba glaudžiai susijusi ir su meno raida. Ypač išsiskiria XIX amžiuje leistų spaudinių apipavidalinimas - aristokratiškas, puošnus, iškilmingas. Daugelis knygų įrišta gražiais ornamentuotais viršeliais. Antraštinio puslapio ir teksto pagrąžinimams bei turinio iliustracijoms nuo XIX a. pradžios naudojamas litografijos, heliograviūros menas. Leidiniai gausiai iliustruojami. Peržvelgus kelias lentynas gausiai iliustruotų grafikos darbais periodinių leidinių, nebesinori žiūrėti į nūdienos fotografijas - jos atrodo negyvos, palyginus su dailininko ranka meniškai ir išraiškingai fiksuotais vaizdais.

Knygos buvo brangios ir todėl rūpestingai saugomos, perduodamos kaip palikimas iš kartos į kartą. Nusipirkęs naują knygą, savininkas turėdavo ją įsirišti, todėl kiekvienos tokios knygos apdaras yra individualus. Po to dažniausiai įžymėdavo savo nuosavybės įrašais („Šita knyga priklauso...“; „Ex libris...“ ir pan.), įklijuodavo ekslibrisą (ekslibriso egzistavimo faktas liudija buvus didelę biblioteką, nes dėl vienos knygos paprastai jis nebūdavo užsakinėjamas). Senosios knygos vertę sudaro visa bendroji knygos visuma: jos tekstas, popierius, įrišimas, knygrišio lipdės, knygos nuosavybės ženklai, skaitytojų ir knygos savininkų paliktos rankraštinės žymos, knygos radimosi istorija,  ir t. t. Visi šie momentai liudija knygos egzemplioriaus individualumą ir vertę.

Pagal 1940 metais įkurtos komisijos meno vertybėms dvaruose registruoti sudarytus sąrašus į muziejų pateko dalis bibliotekų iš šių dvarų: Kereliškės, Kegų, Burbiškių, Džiuginėnų, Milašaičių, Mikoliškės, Pavirvyčio, Naujikų, Lenkaičių, Vilkėnų, Žebenkavo, Renavo, Platelių. Tikra bibliografinė retenybė - rašytojos prancūzų kalba Sofijos Tyzenhauzaitės - Choiseul de Goufier 1862 m. Nicoje išleisti memuarai „Reminescencijos”. Prancūzų kilmės grafai Choiseul de Goufier parsiveždavo iš Prancūzijos iliustruotų žurnalų – „L’expozition de Paris”, „L’illiustration Journal universel”, leistų Paryžiuje XIX a. pabaigoje. Čia  rasime knygą, kurioje aprašytas ir vieno garsesnių Šuazelių giminės atstovo - Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ministro, vėliau ambasadoriaus Romoje, Etjeno  Fransua Šuazelio (1719 - 1785) gyvenimas. Iš Pavirvyčio dvaro (Luokės valsč.)  pateko vertingas įstatymų rinkinys „Volumina legum” 8 tomai (išleistas Peterburge 1860 m. lenkų kalba), iš Burbiškių dvaro gauta J. Dlugošo „Lenkijos istorija”, išleista 1712 m. (II t.). Tvarkingiausia ir gausiausia Renavo dvaro biblioteka. Kiekviena knyga ar žurnalas su kruopščiai priklijuotu barono Eugenijaus fon Rione ekslibriu, antspaudu, numeriu ir netgi parašu. Iš šios bibliotekos gauta 100 tomų vokiečių klasikų veikalų antologijų, 19tomų istorinis žodynas („Dictionnaire universel historique ...”), leistas Paryžiuje 1810 – 1812 m., daug ( XVII – XIX a.) įvairios istorinės ir grožinės literatūros, žurnalų ir laikraščių. Taip muziejuje susidarė  gana nemažas XVII – XIX a. prancūzų grožinės ir istorinės literatūros rinkinys, kuriame rasime 1791 m. Lijone išleisto 99 tomų M. Voltero raštų rinkinio 42 tomus, XVIII a. pradžioje didžiausią pasisekimą Europoje turėjusio Liudviko Morerio „Didžiojo istorijos žodyno ”(„Le grand Dictionaire Historique ...”) 1725 m. leidimą. Seniausia fonde prancūziška knyga – „Histoire de Messire Bertrand”, išleista Paryžiuje 1618 m.

Pats seniausias leidinys, rastas dvarų bibliotekų fonde - 1584m. Italijoje išleista „La prima parte de Ragionamenti di Pietro Aretino”. Lenkiškos literatūros rinkinyje didžiausias lankytojų susidomėjimas Kasparo Nieseckio „Lenkijos karalystės herbynu“, išleistu XIX a. viduryje, kuriame publikuojami Lenkijos ir Lietuvos giminių genealogijos, herbų chromolitografijos ir jų aprašymai. 1871m. išleistame albume (lenkų kalba) „Europinio meno muziejus” pristatomos vertingiausių Europos galerijose eksponuojamų paveikslų reprodukcijos. Iš Oginskių (Rietavo?) bibliotekos pateko Vilniaus akademijos pirmojo rektoriaus P. Skargos parašytas veikalas - pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas „Šventųjų  gyvenimai”(„Zywoty swętych”), dedikuotas Trakų vaivadai Tadui Oginskiui ir jo žmonai Jadvygai. Vilniuje 1840 m. išleista knyga „Obrazy Litewskie” tebesaugo dailininko J. Perkovskio autografą, o XIX a. gyvenusio Biržuvėnų dvaro savininko Napoleono Tito Gorskio ranka darytą įrašą rasime 1824 m. išleistoje knygoje „Krotka Historyia panstwa Rossyyjskiego“.

Daug XIX a. antros pusės periodikos. Be jau minėtų prancūziškų žurnalų savo iliustracijomis žavi Varšuvoje leistas lenkiškas žurnalas „Klosy”, Peterburge spausdintas leidinys „Vsemirnaja iliustracija”, iš Drezdeno atkeliavęs medžiotojams skirtas laikraštis „Der Weidmann. Erste illiustrierte deutche jagdzeitung” (1898m.).

Knyga - tai mokslas ir menas, pažanga ir istorija, neįkainojamas progreso liudininkas, kultūros paminklas ir meno šedevras, kultūros atminties saugotoja. Mylėkime knygą.

Straipsnyje naudota: Žemaičių muziejaus „Alka” senųjų spaudinių rinkinių medžiaga; 1940 m. nacionalizuoto dvarų turto sąrašai; Lietuvos TSR Valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940 m. V.; 1976 m.; L. Vladimirovas. Knygos  istorija. V., 1979 m.; V. Užtupas. Lietuvos spaustuvės. V., 1998 m.

Regina Bartkienė

Žemaičių muziejus „Alka”