Naujienos

Medinėj prieverpstėje patekėjo saulė...

Daugelis prieverpstę žino kaip darbo įrankį – verpimo ratelio lentelę, prie kurio mediniu metaliniu smeigtuku prismeigiamas ar virvute pririšamas linų arba vilnų kuodelis. Bet kodėl šis darbo įrankis, tiksliau – darbo įrankio dalis, yra tokia estetiškai daili? Galime manyti, kad tradicinės prieverpstės puošybą sąlygojo mitologinė pasaulio samprata. Prieverpstė – unikalus liaudiškojo meno paveldas, savo išvaizda imituojanti pasaulio gyvybės medį, amžinąją gyvybę. Joje atsispindi mus visas supantis pasaulis, bet ne visas suvokiamas protu ir ne visas matomas akimis. Jame slypi paslaptingi besidriekiantys horizontai...

Lietuvos vietovėse prieverpstę vadino skirtingai: verpstele, verpsteliūte, privartėle, panele. Prieverpstes mėgo daryti ne tik medžio drožėjai amatininkai, bet ir dievdirbiai. Droždavo jas iš beržo, liepos arba drebulės. Šeimoje prieverpstes droždavo vyrai. Jos dailintos įvairiais geometrinių ir augalinių raštų ornamentais. Dažniausiai buvo puošiama nugarinė prieverpstės pusė, kad pastebėtų kaimynės. Lietuvės moterys mėgdavo savo darbo įrankiais pasipuikuoti, nes dažnai tekdavo kartu dirbti didesnėje žmonių bendruomenėje.

Žemaičių muziejaus „Alka“ prieverpsčių kolekcija pradėta rinkti įkūrus Žemaičių senovės mėgėjų draugiją. Pirmosios prieverpstės į muziejų pateko 1931 m. Jas padovanojo dailininkas Juzefas Perkovskis, žemaičių liaudies meno tyrinėtojas, gyvenęs Džiuginėnuose Gorskių dvare. Prieverpstes dailininkas užtiko pas Džiuginėnų kaimo piemenis[1]. Seniausia prieverpstė – 1804 m., o naujausia – 1958 m. Kolekcijoje saugomos 246 prieverpstės. Daugumos „Alka“ muziejuje saugomų prieverpsčių forma – du tarpusavyje sujungti skrituliai, puošyba – įvairi, dailinta įvairiais raštais, anuomet turėjusiais ir maginę reikšmę. Tad kūrybinė laisvė buvo ribojama apeiginių reikalavimų. Ornamentikoje galima įžvelgti pagoniškų ir krikščioniškų simbolių. Apskritimai puošti gausia raštų kompozicija: segmentinėmis žvaigždėmis, rombeliais, laiveliais, sukūrėliais, trikampėliais, saulutėmis, augmenijos motyvais. Paukšteliai atspindi žemės ir dangaus ryšį, mirusiųjų vėlės, žalčio motyvas - vaisingumas, namų gerovė, širdys, lelijos – nekaltumo, skaistybės ar net prisikėlimo simbolis. Tikėta, kad šiuose raštuose užkoduoti geriausi palinkėjimai -  linų augimui, derlingumui, šeimos laimei, turtams, pinigų gausai, namų apsaugai.

Iš lietuvių folkloro žinome, kad dausos vaizduotos kaip Dievo dvaras su nuostabiu sodu ar darželiu, kuriame auga gražiausios gėlės, vaisiais apkibę medžiai ir čiulbantys paukščiai juose. Tikėta, kad į dausas Paukščių takais iškeliauja vėlės. Išdailinta prieverpstė kalba ne tik apie mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet atskleidžiamas jų dvasinis gyvenimas, pasaulėjauta, tikėjimas. Visatos suvokimas, kad viskas juda ratu. Skritulys simbolizuoja pasaulį – žemę, o gal ir dangaus skliautą bei saulę: „Girdėjau, dangus yra apskritas, žemė, kaip kamuolys, apskrita. Ir apskritos visos žvaigždės. Vėjas, tapęs didele jėga, sūkuriu šėlsta. Paukšteliai suka lizdus ratu, nes jie to paties tikėjimo. Pateka saulė ir, apėjusi ratą, nusileidžia, mėnulis kartoja tą patį ratą. Abu jie apskriti. Net metų laikai keisdamiesi kartoja metų rato ciklą ir visada sugrįžta ten, iš kur išėjo“[2]. Verpstės, prieverpstės nuo senų laikų buvo laikomos moteriškumo simboliu. Šis darbo įrankis buvo labai svarbus moters gyvenime. Kai kurie rašytiniai šaltiniai mini, kad prieverpstės neturinti moteris buvo laikoma nieko verta. Verpimas yra vienas iš seniausių užsiėmimų Lietuvoje. Prieverpstę galime tapatinti su moteriškąja energija, reiškiančią giminystę iš motinos pusės, moteriškąja linija  genealogijoje. Ji atspindi Deivę Verpėją, valdančią ir prižiūrinčią  nepaliaujamą pasaulyje gyvybės kūrimą. Sakoma, kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuoj Verpėja danguje pradeda verpti jo gyvenimo siūlą, kuris baigiasi žvaigžde. Kai lemtis nusprendžia, jog turi baigtis žmogaus gyvenimo dienos, siūlas nutrūksta, žvaigždė užgęsta ir žmogus miršta. Taigi vilnos verpimas galėjo būti suvokiamas kaip ritualinis naujos gyvybės kūrimo aktas.

Kai kurie rašytiniai šaltiniai mini, kad prieverpstes dėdavo į mirusios moters karstą, kad kitame pasaulyje nevaikščiotų nuoga. Ji buvo viena iš vestuvinių atributų - jaunuoliai savo išrinktosioms dažnai dovanodavo prieverpstes kaip ištikimybės ir meilės simbolį, nors jų keliai vėliau išsiskirdavo, tačiau mergelė saugodavo šią dovaną kaip atminimo ženklą apie buvusį mylimąjį. Jos vėliau būdavo perduodamos iš kartos į kartą su pasakojimu apie pirmąją meilę. Tad prieverpstėlė buvo paveldima. Motinos užaugusioms dukroms jas dovanodavo, o jei dukros neturėdavo – ją perduodavo marčiai kaip šeimyninės laimės simbolį. Buvo tikima, kad moterims kurios negali susilaukti vaikelio reikia dovanoti prieverpstę. Lietuvos tradicijose atsekama ir vilnos vaisingumo simbolika. Etnografiniai šaltiniai mini, kad jaunavedžių lovon buvo dedama sauja vilnų.

Prieverpstės, paskutiniais savo gyvavimo amžiais tapusios vien gražiu, puošniu dovanojamu daiktu, o pastaruoju metu – jau tik suvenyru, slapta vis dar saugo archajiško pasaulio sampratą ir ilsisi muziejaus fonduose. Šiandien dekoratyvias prieverpstes drožia tautodailininkai, liaudies meno mylėtojai, tačiau tai yra tik suvenyras, menantis senolių papročius ir tradicijas. Sakoma, kieno namuose kabo prieverpstė, tam nepritrūksta laimės, darnos, turtų ir kitokių gėrybių.

Neišradau nei vieno naujo ženklo

Ir bronzinės giesmės iš nieko nesukūriau.

Gamta, nutekinusi netikėtas formas,

Vedžiojo mano ranką, ir belytint

Žalta rūta pavirto ornamentais,

Medinėj verpstėje patekėjo saulė...

(Poetas A. Masionis)

Parengė Žemaičių muziejaus „Alka“

muziejininkė-rinkinio saugotoja Simona Drimbienė.