Naujienos

 

 

Kunigų seminarijoje, kurioje suorganizuota konferencija, 1943 – 1944 m. mokėsi jaunutis klierikas Antanas Rubšys (1923 m. lapkričio 5 d. – 2002 m. rugpjūčio 27 d.). Jis kilęs iš Laukuvos parapijos, Bučių kaimo (Šilalės r.). Iš čia jį karo audros nubloškė į Vokietiją (Eichštėtą), vėliau – Italiją (Romą), bei JAV (San Diegą, Niujorką).

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prelatas prof. Antanas Rubšys dažnai atvykdavo į savo pirmąją Alma Mater – Telšių kunigų seminariją, kur su studentais noriai dalijosi savo įgytomis žiniomis, garsėjo kaip dialogo, tolerancijos, erudicijos ir ypatingo kuklumo žmogus. Vienuolė sesuo Ona Mikailaitė rašė: ,,Jis buvo Dievo siųstoji ,,geroji naujiena“ mūsų tautai, mūsų jaunimui, visiems, kurie turėjo progos jį sutikti. Visa jo asmenybė žėrėjo Dievo meile žmogui – priimta ir duodama kiekvienam. Šventinimų proga išspausdintame paveikslėlyje buvo pasirinkęs žodžius ir pirmojo Jono Laiško: ,,Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).

 

Telšiuose vykusią mokslinę konferenciją organizavo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Žemaičių muziejus „Alka“, Žemaičių dailės muziejus. Pranešimus skaitė Klaipėdos ir Vilniaus universitetų, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Palangos kurorto muziejaus mokslininkai: teologai, istorikai, literatūrologai ir menotyrininkai. Konferencijos dalyvius sveikino ir darbingo laiko linkėjo Telšių rajono savivaldybės vicemerė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas.

 

Konferencijoje analizuoti krikščioniškieji dialogai, atskleidžiantys dinamišką, sudėtingą Žemaitijos įkrikščioninimo procesą, kultūros formavimąsi ir jos sklaidą nuo Viduramžių iki pat XIX a.

 

Savo pranešime mons. prof. dr. Arvydas Ramonas atskleidė dialogo reikšmę mūsų visuomenėje, kurioje, deja, vis labiau įsigali monologas, nenoras išgirsti kitą. Iš Telšių kilusios prof. dr. Romos Bončkutės pranešimas buvo skirtas istorikui žemaičiui Simonui Daukantui, kurio 230-ąsias gimimo metines šiemet minime. Doc. dr. Marius Ščavinskas ir mgr. Egidijus Miltakis apžvelgė baltų pagonybės naratyvus ir Vokiečių ordino christianizacijos metodus bei jų kritiką XIV–XVI a. Prūsijos kronikose. Biblijos įvaizdinimą Švėkšnos bažnyčios paveikslų cikle ir jų sąsajas su Vakarų Europos daile pristatė dr. Asta Giniūnienė.

 

Žemaičių bajorai mėgo bylinėtis, o išlikusiuose Žemaitijos teismo knygose gausu žinių apie XVII a. evangelikus reformatus, pastarųjų veiklą ir kovą teismuose su katalikais, kuriuos aptarė dr. Darius Vilimas. Būsimą Žemaičių vyskupą Juozapatą M. Karpį Šiaurės karo (1700–1721 m.) kasdienybėje pristatė dr. Rugilė Pangonytė. Apie Livonijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV–XVI a. sienos atmintis sakraliniuose objektuose (koplyčiose, bažnyčiose ir t.t.) ir kelių tinklo ypatybes, jų raidą XVI–XVII a. Žemaitijoje pristatė doc. dr. Ernestas Vasiliauskas ir doc. dr. Tomas Čelkis.

 

 

Po mokslinės konferencijos dalyviai pakviesti į Sakralinio paveldo ekspoziciją, kurioje surengta vieno eksponato paroda. Susirinkusiems pristatytas menininko Modesto Saukaičio originalus meno ženklas – ant stiklo tapytas, sename lange įrėmintas Senojo Testamento iš aramėjų, hebrajų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą vertėjo prel. prof. A. Rubšio portretas. Paminėtinas jo didžiulis indėlis, padedantis suprasti Bibliją, tai – jo išleistos knygos: „Raktas į Senąjį Testamentą“, „Raktas į Naująjį Testamentą“, Šventojo Rašto kraštuose“, „Raidė užmuša, Dvasia gaivina“ Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas“,  „Islamas“. Svarbiausias jo darbas – 1990–1995 m. į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas Senasis Testamentas. Už tai 1995 m. prof. A. Rubšiui suteikta Lietuvos nacionalinė premija.

 

Parodoje, kurią konferencijos dalyviams pristatė Žemaičių muziejaus „Alka“ ekskursijų vadovė ir parodos kuratorė Janina Bucevičė, galima perskaityti ir apžiūrėti klieriko Antano 1943 m. rašytą laišką buvusiam istorijos mokytojui Juozui Mickevičiui. Jame A. Rubšys dėkoja jam ir atskleidžia ypatingą Mokytojo rolę jauno žmogaus gyvenime. Taip pat eksponuojamiu nuotraukų albumai, kuriuos parodai maloniai paskolino prelato Antano sesuo poetė Teresė Rubšytė – Ūksienė.

 

Poetas Kazys Santvaras apie jį rašė: „Kun. prof. Antanas Rubšys Šventojo Rašto kraštuose nardo kaip sakalas. Dažnai susidaro įspūdis, kad jis pats tą senovę, tą gilią praeitį, savo kojomis išvaikščiojo, savo akimis ją matė, jos dramas ir tragedijas savo širdies krauju apliejo“.

 

 

Nuotraukos Loretos Norvaišienės