Naujienos

Paminklas skirtas šio kalno papėdėje 1941 m. liepos mėnesį sušaudytų trisdešimties Platelių žydų atminimui. Skulptūra stovi 60 metrų aukštyje, į kalną veda 64 laipteliai. Pačiam J. Bunkai buvo svarbus šios vietos simbolinis panašumas su Sinajaus kalnu, kurio viršūnėje Mozė gavo įsakymus iš Dievo, kad perduotų juos izraelitams.

Skulptūroje matome Mozę, laikantį dekalogo – 10 įsakymų – lentelę. Čia panaudoti ir svarbiausi judaizmo simboliai – menora ir Dovydo žvaigždė.

Paminkle atpažįstame savitą Bunkos braižą – formos apibendrintos, atsisakyta smulkmenų, didžiausias dėmesys sutelktas į Mozės veidą, figūrai elegancijos suteikia meistriškai išskaptuotos apsiausto klostės. 2016 m. skulptūra nugriuvo, pavyko išsaugoti ir konservuoti tik Mozės portretą. 2018 m. pastatyta kopija (išskaptavo Antanas Vaškys).

J. Bunkos įkvėpti menininkai vienijosi bendram tikslui ir, panaudodami skirtingas technikas, leidosi į kūrybinius ieškojimus įgyvendinant Bunkos Mozės portreto interpretacijas. Skulptūros pirmą kartą eksponuojamos Telšių ješivoje.

Parodoje „Mozės klajonės“ pristatomi menininkų Adomo Jacovskio, Ewa Polkhe, Solomono Teitelbaumo, Iljos Bereznicko, Raimondo Savicko, Leo Ray, Dimitrij Gutov, Matvei Vaizberg, Algirdo Mikučio, Mindaugo Šnipo, Aleksandros Jacovskytės, Tatjanos Kazimierėnienės, Daivos Kairevičiūtės darbai.

Parodos mecenatas ir iniciatorius Daumantas Levas Todesas.

Adomas Jacovskis

Viena ryškiausių figūrų Lietuvos scenografijos istorijoje, o kartu – ir labai savitas tapytojas. A. Jacovskio teatrinė patirtis suteikia specifiškumo jo tapybinei raiškai – taupiomis priemonėmis, dažnai – kelių sodrių spalvų deriniu – pasiekiama emocinė įtaiga. Visas žiūrovo dėmesys sutelkiamas į „jacovskišką“, gerai atpažįstamą giliai susimąsčiusį personažą išdidinta, išilginta galva. Tačiau net stilizuotame portrete galime atpažinti prototipe vaizduojamą asmenį. Šie bruožai gerai matomi ir J. Bunkos Mozės portreto interpretacijoje.

Ewa Polkhe

Savo kūryboje ji permąsto litvakų kultūrinį palikimą, organizuoja šiam reiškiniui skirtas tarptautines parodas. Tapybos kūriniuose ji neretai naudoja žemę, smėlį ir pelenus, medienos gabalėlius, stiklą, metalus, atvežtus iš vietų, kur gyveno dailininkės protėviai arba kur keliavo pati, ieškodama įkvėpimo: iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Izraelio. Taip per savitą medžiagiškumą kūriniai primena tų vietų istorijas. J. Bunkos Mozės portreto interpretacijoje E Pohlke apjungia litvakiško štetlo ir Sinajaus kalno dykumos vaizdinius. Taip atiduodama pagarbą J. Bunkos darbui.

Solomonas Teitelbaumas

S. Teitelbaumas pasirinko tęsti ekspresyviosios tapybos tradiciją, iki jo puoselėtą Paryžiaus mokyklos atstovų litvakų Chaim Soutine, Pinchus Krémègne, Michel Kikoïne, o Lietuvoje – Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Arvydo Šaltenio ir kitų. Savitas minkštas bei judrus potėpis, kontrastingas sodrių raudonų ir mėlynų derinys S Teitelbaumo kūriniams suteikia išskirtinumo ir atpažįstamumo. Šis raiškos savitumas matomas ir J. Bunkos Mozės interpretacijoje. Tuo tarpu religinis siužetas dailininkui ne toks įprastas, nors ir ne visiškai svetimas. Mozės interpretacijoje matome atvaizduotą visą Mozės istoriją – nuo susitikimo su Dievu, ganant avis ant Sinajaus kalno, iki vedant izraelitus iš Egipto persiskyrusios Raudonosios jūros.

Ilja Bereznickas

Viena svarbiausių figūrų Lietuvos animacijoje. Savo stilių autorius kildina iš karikatūros, o tai leidžia į įprastus ar rimtus dalykus pažvelgti iš netikėtos, ironiškos ar džiugios perspektyvos. Ši stilistika rado savo vietą ir Bunkos Mozės interpretacijoje: nugarinėje pagrindo pusėje matome tipiškus I. Bereznicko personažus, šįkart sekančius paskui Mozę per dykumą. Pats portretas ir jo nugarinė dalis spalvingai aprašytas hebrajiškais rašmenimis. Tuo tarpu pagrindo priekyje matome obelį giliai įleistomis šaknimis. Obuolys turi simbolišką reikšmę žydų Naujųjų metų šventėje – per Roš ha-Šaną valgomos obuolių skiltelės su medumi, tikintis saldžių ateinančių metų.

Raimondas Savickas

Lietuvos intelektualų dinastijos atstovas. R. Savickas savo kūryboje nuosekliai plėtoja ekspresyvios koloristinės prancūzų tapybos mokyklos principus. Paveikslams būdingi raiškūs sodrių spalvų deriniai, apibendrinta kompozicija, vienišos melancholiškos figūros. Šiuos bruožus matome ir jo pasiūlytoje J. Bunkos Mozės interpretacijoje – sodrių spalvų derinys išryškina Mozės veido išraišką, jo liūdną susimąstymą. Ryškioms portrete panaudotoms spalvoms solidumo suteikia gilaus mėlio pagrindas.

Leo Ray

Jo darbuose pagrindinį vaidmenį atlieka linijos, dėmės bei spalvų ritmika. Jau daugiau nei 10 metų menininkas vysto „Begalinį paveikslą“ – tarsi tapybinį dienoraštį, kur atskiros drobės pratęsia viena kitą, motyvai, raiškos sprendimai pereina iš paveikslo į paveikslą, ir parodos žiūrovui tampa itin vientisu patyrimu. Paveiksluose sau vietą randa ir realių žmonių portretai, ir išgalvoti personažai, ir improvizacijos klasikinių paveikslų temomis. L. Ray pasiūlytoje J. Bunkos Mozės interpretacijoje tos tikrovės taip pat persipina, sukurdamos vizualinę metaforą. Nepaisydamas J. Bunkos pasiūlytos Mozės veido struktūros, L. Ray ant viršaus ryškiomis spalvomis, drąsiomis linijomis sukuria naują veidą. Pastarasis pirmiausia patraukia dėmesį savo žaismingumu, tačiau gilinantis į jo kreivumus, greitai išryškėja „apatinis“, tikrasis mąslus J. Bunkos Mozės veidas.

Dimitrij Gutov

Jis neapsiriboja viena medija: piešia, tapo, filmuoja ir fotografuoja, kuria skulptūras, instaliacijas. Savo kūriniuose dažnai naudoja vizualines citatas iš Vakarų dailės istorijos, ortodoksų ikonų, Rytų kaligrafijos, dažnai svarbią vietą jo kūriniuose užima tekstas – literatūros citata ar kasdienis posakis. J. Bunkos Mozės galvos repliką Gutovas sutvarstė kaip ligonį, palikdamas atvertas tik akis. Natūralios medienos pagrindas ir nebalintos drobės koloritas išryškina atliejos akių tamsų gilumą ir per 30 metų iki skulptūrai nugriūnant vėjo bei lietaus gairintos medienos faktūrą. „Tvarsčiai“ išrašyti jidiš kalba.

Matvei Vaizberg

Savo kūryboje jis permąsto klasikinės ir modernios dailės paveldą, savitai interpretuoja religines temas. J. Bunkos Mozei intepretacijoje Vaizbergas parinko žalią spalvą, kuri primena vieno žymiausių litvakų tapytojų Marc Chagall darbus. Jis savo drobėse įamžino litvakiškų štetlų medinių namų žalumą. Tuo tarpu geltona Dovydo žvaigždė ir geltonas užrašas „Jude“ – nacių žydams priskirti atpažinimo ženklai, Vaizbergo darbe primenantys ilgaamžės kultūros išniekinimo ir didžiulės žmonių grupės nužmoginimo nusikaltimą.

Algirdas Mikutis

Juvelyrikoje ir mažųjų formų skulptūrose jis naudoja įvairias medžiagas: gintarą, dramblio kaulą, brangiuosius metalus. Kūriniuose A. Mikutis dažnai improvizuoja lietuvių pagoniškosios ir kitų įvairių senųjų kultūrų meno temomis, kuria subtilios modeliuotės mitologinių būtybių statulėles. J. Bunkos Mozę menininkas pakeičia minimaliai – vieną atlieją visiškai padengia auksu, o kitą – apgaubia subtilia aukso juostele, taip atkreipdamas dėmesį į Mozės istoriją. Paauksuodamas Mozės atvaizdą, A. Mikutis nekuria iš Mozės stabo, tačiau jam suteikia pelnyto didingumo.

Mindaugas Šnipas / Aleksandra Jacovskytė

Ilgametėje Lietuvos medinės skulptūros tradicijoje M. Šnipas randa vietos pasisakyti: grubiai tašytą ar tik minimaliai formuotą seną ar sendintą medieną jis jungia su kasdienybėje rastais objektais, naudojamose medžiagose išryškinant laiko žymes, atkreipiant dėmesį, kad tai tik didesnės visumos dalis.

Aleksandra Jacovskytė geriausiai žinoma kaip teatro dailininkė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Greta scenografijos ji kuria grafiką ir fotografuoja. Menininkės kūrinių yra įsigiję svarbiausi Lietuvos muziejai. A. Jacovskytės scenografija ir kostiumai turi itin savitą braižą – jis išsiskiria įsigilinimu į dramaturgiją ir personažą, išieškotais spalviniais sprendimais ir švaria, lakoniška forma. Komentuodama savo darbą, pati autorė pabrėžia, kad pirmiausia ieško bendro spalvinio ritmo, ir tik tada pradeda ieškoti formos ir detalių.

A. Jacovskytės ir M. Šnipo bendroje Bunkos Mozės interpretacijoje Mozė tarsi atgauna kūną. Jūros vandens ar dykumos smėlio nugludinta lenta laiko Mozės galvą, o nulūžęs ožio ragas primena rodančią ranką. Ant Mozės veido vietos randa visas spalvų spektras, taip išskleidžiant Mozę kaip įvairiapusę, spalvingą asmenybę.

Mindaugas Šnipas / Tatjana Kazimierėnienė
 

Tatjanos Kazimierėnienės kūryboje svarbiausia – gamtos tema. Kūriniuose ji siekia atskleisti naujas gamtos būsenas, atskleisti gamtos mistiškumą, gamtos ir būties vieningumą.

T. Kazimierėnienės ir M. Šnipo pasiūlytoje J. Bunkos Mozės interpretacijoje elegantiškai žaidžiama skirtingų medžiagų faktūrų grafiškais deriniais, Mozės portretas atgyja nuo grafiškai vilnijančio piešinio. O akmuo ir inkaras tampa užtikrinto įsitvirtinimo simboliais.

Daiva Kairevičiūtė

Ši lietuvių grafikė turi išskirtinį braižą – jos kūriniuose, dažniausiai šviesiame, neutraliame fone veikia juodos judrios figūros, kurias papildo vienos ar kelių ryškių spalvų akcentai. Kaip pati sako – juoda spalva jos kūriniuose simbolizuoja paslaptį. Baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, ji aktyviai dalyvauja grafikos parodose, kuria iliustracijas, fotografuoja.

D. Kairevičiūtės interpretacijoje J. Bunkos Mozė sutalpina peizažą. Plokščia lygi horizonto linija primena dykumą, sodrus dangaus mėlis palaipsniui artėdamas prie horizonto linijos pageltonuoja, sukurdamas aušros įspūdį. Juoda paslapties spalva šįkart vaizduojamas kalnas, taip primenant Sinajaus kalno, kurio viršūnėje Mozė išgirdo 10 įsakymų iš Dievo, istoriją. Kalno viršūnė dengia Mozės akis – tai, ką jis regėjo kalno viršūnėje, žinoma tik jam pačiam.

Plačiau apie parodą – LRT laidoje „Santara“.