Naujienos

Vykdant projektą įsigytos muziejinės vertybės: 1904 m. procesijų altorėlis (autorius Jonas Danauskas), XVIII a. antros pusės monstrancija, keletas XVIII–XX a. Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos senosios bibliotekos rinkiniui priklausiusių knygų. Šie eksponatai jau laukia, kada galės „įsikurti“ naujam gyvenimui prikeliamose Žemaičių vyskupystės muziejaus erdvėse.

Straipsnyje išsamiau susipažinsime su dar viena įsigyta vertybe – bagatele. Terminas daugumai, tikriausiai, nelabai girdėtas ir suprantamas. Tiesa, muzikinį išsilavinimą turintys asmenys pasakytų, kad tai instrumentinės muzikos žanras, ir tai būtų tiesa.

Bet šiame straipsnyje aptarsime visai kitą žodžio „bagatelė“ reikšmę. Bagatelė (pranc. bagatelle) – tai stalinė biliardo versija. Apie biliardo ar jo versijų kaitą vieningos ir aiškios nuomonės nėra. Turbūt ne kiekvienas žinome, kad pradžioje biliardo žaidimas, ar tiksliau jo prototipas, buvo žaidžiamas tik lauke, ant žemės bei priminė boulingą ir tik palaipsniui, siekiant išvengti nepalankių oro sąlygų, evoliucionavo į vidaus stalo žaidimą. Teigiama, kad XVII–XVIII a. pradžioje biliardo stalai Prancūzijoje buvo susiaurinti, o žaidėjai, mušdami lazdomis kamuoliukus, stengdavosi nuversti stalo gale sustatytus kėglius. Taigi tuo metu dar egzistavo dviejų žaidimų – boulingo ir biliardo – mišinys. Bet kėglių pastatymas užtrukdavo, kas lėtino žaidimą, tad ilgainiui pastarieji tiesiog virto mediniais kaiščiais-kliūtimis, įtvirtinamais stalviršyje bei kliudančiais laisvam kamuoliuko judėjimui, o stalo gale atsirado duobutės ar angos, į kurias ir reikėdavo įmušti kamuoliukus. Žaidimas įgavo savo unikalias, išskirtines, įtraukiančias, azartą skatinančias savybes: žaidėjams atsirado galimybė mušti kamuoliukus rikošetu nuo kaiščių ar sienelių, kad įridentų juos į sudėtingesnėse padėtyse buvusias bei daugiau taškų įvertintas angas. Standartizuota žaidimo versija ilgainiui tapo žinoma kaip bagatelė.

Oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad bagatelės žaidimas XVIII a. pabaigoje evoliucionavo iš klasikinio biliardo, kartais dar vadinamas japonišku biliardu. Žaidimo evoliucija nesustojo. Bagatelės stalai buvo gana dideli – maždaug 50x200 cm dydžio ir tik XIX a. pabaigoje jie tapo kompaktiškesni – apytiksliai 35x70 cm dydžio lentos, padedamos ant stalo, pavidalo. Tuo metu kauliniai rutuliai pakeisti geležiniais rutuliukai, o jų mušinėjimui vietoj klasikinės lazdelės nuo 1871 m. buvo pradėtas naudoti ir spyruoklinis mechanizmas. Žaidimo esmė paprasta – ridenant 10 rutuliukų žaidėjai siekė įvaryti juos į lentoje esančias duobutes pažymėtas skirtingais taškais, o laimėdavo daugiausiai jų surinkęs. Istorinių žaidimų specialistas dr. Povilas Blaževičius, atsižvelgdamas į istorinių šaltinių žinias, konstatuoja, kad nors šiandien žaidimas dažniau asocijuojamas su vaikais, XIX a. – XX a. I p. jis buvo ir suaugusiųjų mėgstama pramoga. Nuo XX a. vidurio, lentos apatinėje dalyje integravus dvi valdomas mentis, žaidimą jau galima vadinti mums puikiai pažįstamu pinbolo (angl. pinball) terminu.

Regis, teisingas posakis, kad istorija sukasi ratu. Prieš gerą dešimtmetį vienas amerikietis „sugalvojo“ naują žaidimą – biliardą, kuriame naudojami boulingo kamuoliai. „Knokkers“ pavadintas žaidimas žaidžiamas ant žemės įrengtoje aikštelėje, kuri primena didžiulį biliardo stalą, biliardo kamuoliukus pakeitė boulingo kamuoliai ir baltas kamuoliukas mušamas ne lazda, o metamas.

Žemaičių muziejaus „Alka“ įsigytą vertybę – bagatelę – sudaro iš medžio ir kitų medžiagų pagamintas žaidimo stalas (susidedantis iš keletos sudėtinių dalių), du originalūs kauliniai kamuoliukai (pastarųjų, matyt, galėjo būti daugiau, deja, jie mūsų laikų nepasiekė) ir dvi jų mušinėjimui skirtos lazdelės. Stalo matmenys: ilgis 148 cm, plotis 85 cm, aukštis 85 cm. Kamuoliukai būdavo mušami tik iš vieno stalo galo, o ne iš visų pusių kaip biliarde. Kiek tolėliau nuo bagatelės stalviršio centro yra trikampiu išdėstytos trys duobutės bei du įstatomi kaiščiai-kliūtys, o gale – septynios angos pagal pataikymo į jas sudėtingumą sužymėtos skaitmenimis „20“, „30“, „45“ (po 2 vienetus) ir vienintelė – „100“. Kamuoliukui įkritus į duobutes ar žaidėjui pataikius į stalo gale esančias angas, pastarasis po stalviršiu esančiais „keliukais“ nusiridena į stalo pradžią. Įmušus kamuoliuką į „100“ pažymėtą angą, jis besiridendamas link stalo pradžios kliudydavo įtaisytą varpelį, kurio garsas pranešdavo apie žaidėjo sėkmę ir meistriškumą.

Manoma, kad ši bagatelė priklausė Rietavo dvarui (dab. Rietavo sav., Telšių aps.). Tokio tipo žaidimai buvo populiarūs šio dvaro aplinkoje – archyviniuose šaltiniuose minimas XIX a. antroje pusėje rūmuose buvęs biliardo kambarys. XX a. pradžia nebuvo palanki Rietavo dvarui – anapilin iškeliavo savininkai Oginskiai, 1909 m. dvarą nusiaubė gaisras, o I-ojo pasaulinio karo metais – kaizerinės Vokietijos kareiviai, tarpukaryje dvaras buvo visai nugriautas. Todėl manytina, kad bagatelė į privačias, jos išlikimą užtikrinusias, rankas galėjo patekti XX a. 2–3deš.

Dr. P. Blaževičius, įvertinęs aptariamo dirbinio konstrukciją, formą ir XIX a. – XX a. pr. žaidimų stalams būdingą apipavidalinimą, mano, kad pastarasis galėjo būti pagamintas apie XX a. pradžią, o kadangi apie tokių stalų vietinę gamybą nėra jokių žinių, labiausiai tikėtina, kad XX a. pradžioje į Lietuvą šis dirbinys atkeliavo iš kažkurios Vakarų Europos šalies.

Aišku, bėgant metams bagatelė neišvengė korekcijų: padažytos medinės žaidimo dalys, keista stalviršio medžiaga, atlikti kiti atnaujinimo darbai, bet žaidimo funkcinės savybės nebuvo pakeistos. Vertybės būklė nėra ideali – apsitrynę, vietomis atsilupę dažai, medžiaginis stalo paviršius įplyšęs, atskiro restauratorių dėmesio reikalauja stalo kojų apatinės dalys. Tačiau dr. P. Blaževičiaus teigimu, konkretaus tipo eksponatų Lietuvos muziejuose nėra, todėl šios bagatelės kultūrinė, muziejinė vertė yra didelė.

Dėkoju dr. P. Blaževičiui už konsultacijas, Lietuvos kultūros tarybai už finansavimą ir tikiu, kad ši vertybė – tikrai reikšmingas objektas pramogų ir žaidimų istorijos Lietuvoje, dvarų erdvėje tyrimams, o pabuvojusi restauratorių rankose užims savo vietą muziejinėse erdvėse minėtų temų iliustravimui.

Raimondas Petrikas