Naujienos

„Dėdelės džiaugsmos, ka Tamstas mumis aplonkiet pasicekavītė kap žemaitē senās čiesās ožgaviedava. Lai būn tuos kelės valondas šindėin vėinė joukā ėr žaidėmā!“ – kad būtų visiems matomas, stojo ant statinės ir raginimu linksmintis Užgavėnes pradėjo jos vedėjas Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Vozbutas bei padikatvo šventės temą – „Rinkimai“, mat šiemet Lietuvos piliečiai net tris kartus stos prie balsadėžių.

Po iškilmingos įžangos „kandidatas“ iš „Srauniojo Durbino seilėtekio“ partijos su savo svita, More ir jos palyda, keliavo iš vieno kiemelio į kitą, kuriuos įkūrė prašmatniausi, baisiausi, juokingiausi ir šmaikščiausi persirengėliai: prie laužavietės šventės lankytojus linksmino Rietavo savivaldybės kultūros centro Tverų folkloro ansamblis „Kermušie“ (vad. Arūnas Gedmantas), Varnių kultūros tradicinės muzikos grupė „Vo kāp...“ (vad. Arūnas Gedmantas), Rūdupių kaimo bendruomenė. 

Greta jaujos svečiams spalvingas kaukes puošti padėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ persirengėliai. Čia pat „ličīnas“ drožė „Aukso vaikino“ laureatas, nusipelnęs Žemaitijos kryždirbys ir medžio drožėjas Antanas Vaškys. Vidutinioko kieme šurmuliavo Telšių kultūros centro persirengėliai ir Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Spigėns“ (vad. Diana Bomblauskienė), greta – atėjusius su vaišėmis pasitiko Vembūtų bendruomenė, o panorusius – dar ir žemaitukų veislės arkliais pavežiojo arklininkas Liudas Augaitis (VšĮ „Raitija“).

Šiemet šimtą metų minintis iš Nerimdaičių atvežtas malūnas lyg bičių avilys buvo gyvas su čia siaučiančiais Nevarėnų kultūros centro ir bendruomenės velniais bei raganomis. Netoliese vaikštančius pasitiko Ryškėnų kultūros centras ir bendruomenė, Telšių jaunimo centro aktyvistai bei Vėžaičių, Endriejavo ir Gargždų persirengėliai su išskirtinėmis tautodailininko, skulptoriaus Raimundo Puškoriaus kurtomis kaukėmis.

Ir ne tik šokiai, dainos bei vaišės buvo! Žemaitiškų Užgavėnių tradicijas visi stengėsi perteikti persirengę įvairiais veikėjais: daktarais, raganomis, vestuvininkais, meškomis, gervėmis, ožiais, velniais, giltinėmis, arkliais ir kitokiom baisiom grožybėm.

Subruzdėjusius į muziejų sužinoti ateitį viliojo būrėja, tėvai su vaikais rungėsi estafetėse, suposi aukštai, aukštai, kad tik greičiau prišauktų pavasarį, lankytojai ragavo šiupinį, „kleckus“, blynus, lašinius ir  kitokius gardėsius. Nespėjusieji pasigaminti galėjo vietoje įsigyti Žemaičių kaimo muziejaus kolektyvo ir A. Vaškio kurtų kaukių, už kurias atvykusieji plačiai atvėrė pinigines ir ne vieną dešimtinę noriai atseikėjo.

Nors tikroji Užgavėnių šventė minima antradieniais, likus 47 dienoms iki Šv. Velykų, jau daugelį metų įprasta pradėti švęsti šiek tiek anksčiau, kad visi spėtų pasilinksminti taip, jog iš padų dulkės rūktų, o tikroji Užgavėnių diena uždėtų paskutinį tašką šventei.

Prisismaginę ir prisiragavę, visi skubėjo stebėti Lašininio ir Kanapinio kovos. Savo stiprybę šiedu aiškinosi stengdamiesi kits kitam kuo smarkiau užvožti. Vienas – lašinių paltimi, antras – žuvies galva. Sulaukęs smarkaus palaikymo, pergalę išplėšė Kanapinis, mat Lašininiui pro šoną ėmė riebalas tekėti... Džiaugsmui ribų nebuvo: užsiliepsnojo Morė, pasigirdo žemaitiškos skanduotės „Žėima, žėima, biek ėš kėima!“, sušoktas meškutės šokis, pavasaris žiemą įveikė, šviesos ir šilumos į sielą įsileidome, visu blogiu atsikratėme, Morės galybę sudeginome, kad ir toliau linksmai, sveikai bei puikiai gyventume!

Žemaičių muziejaus „Alka“ informacija

Nuotr. Žemaičių muziejaus „Alka“, Loretos Norvaišienės, Rugilės Laurinavičiūtės