Naujienos

Stendai pastatyti įgyvendinant LR Vyriausybės iš dalies finansuojamą projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projekto partneriai – Telšių rajono savivaldybė ir Žemaičių muziejus „Alka“. Viena informacinė lenta sumontuota prie žydų vyrų masinės kapavietės Rainiuose, kita – miškelyje, netoli Rainių kankinių ąžuolyno. Toje vietoje buvo nužudyta šimtai moterų ir mergaičių.

Įrengiant informacinius stendus, dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, projekto partnerių Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė, pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė, muziejininkė-skaitmenintoja Loreta Norvaišienė, istorikė Janina Bucevičė, Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Rimantė Norvaišienė, Viešvėnų seniūnas Sigitas Motuzas, kiti muziejaus ir savivaldybės darbuotojai. Drauge pasidžiaugta įgyvendintu prasmingu darbu, skirtu Holokausto aukoms atminti.

Telšiai – vienas iš tų Lietuvos miestų, kuriame gausiai gyveno žydai. Pirmieji šios tautos žmonės Telšiuose apsigyveno XVII a. pradžioje, tuo metu, kai Telšių gyvenvietė jau buvo įgijusi miesto statusą. Tačiau manoma, jog čia žydų galėjo būti ir XVI a. Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi. 1797 m. tarp Telšių miesto gyventojų būta 1650 žydų tautybės asmenų (66 proc. miesto gyventojų). 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Telšiuose gyveno 3088 žydai, sudarę apie pusę miesto gyventojų. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Telšiuose gyveno 4691 žmogus, iš jų 1545 žydų tautybės asmenys.

 

Nuo įsikūrimo mieste žydai vertėsi smukliąja prekyba, amatais, kita veikla. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940 m.) žydai gyveno visavertį ekonominį, kultūrinį ir politinį gyvenimą. XIX a. pabaigoje Telšių miestas tapo svarbiu ekonominiu centru. 1931 m. mieste buvo 48 fabrikai, iš kurių 24 valdė žydai. Tarp žydų buvo stomatologų, gydytojų, vaistininkų, švietimo įstaigų darbuotojų, kepyklų, viešbučių, restoranų savininkų.

 

Vokiečių okupacijos Lietuvoje laikotarpio (1941–1944 m.) išvakarėse Telšių miestas buvo apskrities centras, kurį sudarė Alsėdžių, Luokės, Nevarėnų, Plungės, Rietavo, Telšių, Tverų, Varnių, Žarėnų valsčiai bei Telšių ir Plungės miestų savivaldybės.

 

Informaciniame stende, kuris įrengtas masinėje žydų vyrų kapavietėje Rainiuose, rašoma apie Rainių dvare įsteigtą laikinąją koncentracijos stovyklą – Mažąjį getą, iš kurio kalinių pagrindą sudarę Telšių miesto žydų bendruomenės nariai nebegrįžo.

 

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, vokiečių kariuomenė Telšius užėmė jau birželio 25 d. Su nacių okupacija prasidėjo bene pats dramatiškiausias ir tragiškiausias Lietuvos žydų istorijos tarpsnis. Telšių miesto ir apskrities žydų bendruomenės žūtis buvo sudėtinė šios tragedijos dalis. Kaip ir kitų vietovių žydai, jie buvo identifikuojami, izoliuojami, konfiskuojamas jų turtas, naikinami per žudynių operacijas. Deja, nacių okupacinei administracijai bei represinėms struktūroms pavyko įtraukti į žydų persekiojimą ir dalį vietos gyventojų.

 

1941-ųjų birželio 27 d. tapo „baisiuoju penktadieniu“. Vokiečių kariai ir vietiniai aktyvistai ėjo į žydų namus, įsakė susirinkti Turgaus aikštėje. Ten nelaimėliai buvo surikiuoti ir nuvaryti prie Masčio ežero. Kolonos priekyje ėjo Telšių ješivos vadovas rabinas Abraomas Izaokas Blochas. Žydai buvo kaltinami dėl Rainiuose nužudytų 73 Telšių kalėjimo politinių kalinių, dėl lietuvių trėmimo į Sibirą ir kitų nusikaltimų. Vakare, prasidėjus šabui, žydėms moterims ir vaikams buvo leista grįžti į namus, o vyrai liko prie ežero. Šabo vakarą žydų moteris su vaikais Telšiuose veikusio Lietuvių aktyvistų fronto Tautinio darbo apsaugos padalinio nariai išginė iš namų ir nuvarė už kelių kilometrų į Rainių dvarą (5 km nuo miesto), kur jos susitiko su savo vyrais. Rainių dvare Telšių žydai buvo laikomi 1941 m. birželio 27–28 d.

 

Įvykių liudininkai tvirtino, kad Rainių dvare galėjo būti sutelkta apie 3000 žydų. Jie buvo laikomi lauke, vėliau – ūkiniuose pastatuose: mažuose dvaro nameliuose, karvidėse, arklidėse ir kitur. Stovyklos kalinius saugojo policininkai ir baltaraiščiai, dalį apsauginių sudarė Telšių savisaugos kuopos kariai, vadovaujami leitenanto Nakučio.

1941 m. liepos 14 d. į stovyklą atvyko du vokiečių SS karininkai. Į centrinį dvaro kiemą buvo išvaryti visi vyresni nei 15 metų vyrai, žydės moterys su vaikais. Karininkai pasakė, kad bus akcija ir, jei kas nors iš žydų vyrų priešinsis ar mėgins pabėgti, bus nužudytos moterys ir vaikai. Vėliau žydės su vaikais sugrąžintos atgal į ūkinius pastatus. Žydai vyrai liko stovėti kieme ir prasidėjo patyčios. Po patyčių „ritualo“ žydams vyrams buvo leista sugrįžti į ūkinius pastatus atsisveikinti su šeimomis. Tačiau išleisti ne visi vyrai. Buvo atrinkta grupė jaunuolių, kuriems teko kasti duobes. Jie atgal negrįžo, buvo sušaudyti. 1941 m. liepos 14-oji buvo pirmoji Rainių dvaro kalinių – žydų vyrų – žudynių diena. Liepos 15-ąją, t.y. antrąją dieną, žudynės tęsėsi. Vokiečiai ir lietuvių „aktyvistai“ veržėsi į barakus ir varė žydų vyrus grupelėmis į žudynių vietą (maždaug 200–300 m nuo stovyklos). Aukos buvo sušaudytos, o jų kūnai suversti į duobes.

Po 1941 m. liepos 14–16 d. Rainių dvaro žydų vyrų žudynių (žuvo apie 800–1500 žmonių), likusios žydės ir vaikai perkelti į stovyklą Gerulių kaime (apie 2500 žmonių), buvusiame Gerulių dvare, miške už 10 km nuo Telšių. Per tų pačių metų rugpjūčio 30–31 d. vykusias Gerulių stovyklos kalinių žudynes gyvybių neteko apie 2 tūkst. žydų moterų ir vaikų.

Telšiuose getas buvo įsteigtas 1941 m. rugsėjo 1-ąją. Moterys buvo apgyvendintos keliuose mažuose nameliuose Ežero, Elektrinės ir Telšių gatvėse. Getą iš trijų pusių juosė aukšta medinė tvora su spygliuota viela, o iš ketvirtos – Masčio ežeras. Dalis žydžių su vaikais (400–500 žmonių) iš Gerulių stovyklos buvo apgyvendinta Telšių gete, o likę – sustatyti grupėmis prie duobių ir sušaudyti. Gete nedideli mediniai nameliai buvo be langų ir durų, nebuvo nei baldų, nei lovų, nei krosnių. Moterų padėtis buvo sunki, jos miegojo ant grindų, vaikščiojo basos, pusnuogės ir alkanos. Getą saugojo vietiniai policininkai.

Įsakymas likviduoti Telšių žydus buvo gautas iš Šiaulių apygardos komisariato. Getas turėjo būti sunaikintas iki gruodžio 31 d. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad Telšių žydų getas likviduotas 1941 m. gruodžio 23–24 d. Prieš tai gruodžio gale žydus laikę ūkininkai gavo iš kaimo seniūnų raštus visus žydus grąžinti į getą neva sveikatai patikrinti. Pabaiga buvo aiški. Gruodžio 23-ąją įvyko paskutinė akcija. Telšių geto moterys buvo išvestos į Rainių mišką ir sušaudytos visai netoli tos vietos, kur prieš pusmetį nužudė vyrus.

Pabėgti pavyko tik kelioms. Dalis jų pateko į Šiaulių getą, dalis pasislėpė pas valstiečius. Sučiupti likę gyvi žydai buvo surinkti ir uždaryti į kalėjimą, vėliau sušaudyti. 1941 m. gruodžio 30 d. sušaudytos dar kelios sugautos ir į kalėjimą pasodintos žydės. Tarp jų – ir rabino Blocho žmona su vaikais. Telšių vykdomojo komiteto duomenimis, žudynių vietoje būta trijų duobių, kuriose buvo 320 moterų ir vaikų lavonų. Žuvo apie 400 geto kalinių, o apie 30–60 žydų moterų ir merginų žūties išvengė.

Po Telšių geto likvidavimo nustojo egzistuoti kelis šimtmečius Telšių mieste ir apskrities valsčiuose gyvenusi skaitlinga žydų bendruomenė.