Naujienos

Žemaičiai, kaip etninė bendrija, atsirado maždaug prieš 1600 metų. Paliktuose kapinynuose piliakalniuose ir gyvenvietėse mokslininkai-archeologai, be kitų radinių, aptinka daug ginklų: gausi jų kolekcija saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ (žr. nuotraukose). Ginklai gerai atspindi visuomenės raidą, nes visais laikais ir visose tautose naujausi technologiniai laimėjimai pirmiausia buvo pritaikomi karo reikmėms-ginkluotės tobulinimui.

Ginklų daugiausiai randama archeologų tyrinėtuose kapinynuose. Mirusiesiems priklausiusių daiktų dėjimas į kapus buvo svarbi laidotuvių ritualo dalis. Lietuvoje gyvenusios baltų gentys, greičiausiai, tikėjo, jog pomirtiniame pasaulyje žmogus ir toliau tęsia žemės gyvenimą: užima tas pačias pareigas, dirba tą patį darbą, priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui (Gimbutienė M.). Buvo manoma, kad dėl šios priežasties į kapus dedam daiktai (darbo įrankiai, ginklai, raitelio ir žirgo aprangos daiktai, papuošalai bei įvairūs buities reikmenys) būsią reikalingi tolesnei mirusiojo veiklai ir egzistencijai užtikrinti. 

Be to, žmogaus turtas, gyvas ir negyvas inventorius galėjo būti suprantamas kaip jo esybės neatskiriama dalis (taip kaip plaukai ar nagai), kurioje slypi to žmogaus jėgos dalis. Todėl, natūralu, kad kartu su mirusiuoju palaidojami ir jo daiktai, o tai, ko palaidoti neįmanoma – naikinama, valoma ugnimi ir vandeniu (Gimbutienė M.).

Archeologų nuomone, laidojimo paminklų tyrinėjimų medžiagą sudaro tarsi du glaudžiai tarpusavyje susiję duomenų klodai: materialinis (įkapės bei kitos medžiaginės realijos) ir ritualinis (tradicijos, aprobuotos idėjų, elgesio normų ir vertybių išraiška, paveldima iš kartos į kartą).

Kalbant apie materialinį duomenų klodą, pirmausia, reikėtų paminėti ietis. Ietys – tai universalūs duriamieji ir svaidomieji ginklai, kuriuos daugiausiai naudojo senovės žemaičiai bei kitos baltų gentys. Su ietimis VII–VIIIa. palaidota 77 proc. Požerės (Šilalės raj.) kapinyno vyrų, taip pat – dauguma to paties laikotarpio Maudžiorų (Kelmės r.) vyrų. Kapuose paprastai randami tik ietigaliai, nes mediniai kotai, kartais papuošti žalvarinėmis įvijomis, laikui bėgant, sunyko. Pagal geležtės (plunksnos) formą ietigaliai skirstomi į: karklo lapo, lauro lapo, rombinius, juostinius, žeberklinius bei trikampio formos.

Aprašant kapuose randamus ginklus, būtina paminėti plačiuosius kovos peilius-kalavijus. Tai į šiuolaikines mačetes panašūs kertamieji ginklai, būdingi Žemaitijos regionui. Jie galėjo būti efektyviai naudojami tik prieš nešarvuotus arba lengvai šarvuotus priešininkus. Tyrinėti laidojimo paminklai rodo, kad plačiaisiais kovos peiliais-kalavijais žemaičiai naudojosi VII–VIII a. (Maudžiorų, Kaštanaulių, Požerės kapinynai). Šiuos ginklus mėgo ir žiemgalių bei latgalių kariai.

Pagal A. Tautavičiaus duomenis, tradicinius kalavijus žemaičiai pradėjo naudoti dar V–VI a. (rasti Pagrybio kapinyne Šilalės r.). Iki X a. jie buvo vienaašmeniai, be rankenos skersinių, o X–XIIa. paplinta mums labiau įprastų formų dviašmeniai kalavijai su metaliniais rankenų skersiniais. Kalavijai – tai kertamieji ir duriamieji ginklai, turėję didelę simbolinę statuso reikšmę. Kalavijas simbolizavo valdžią, galią ir turtus. Ginklą galėjo sau leisti įsigyti tik turtingi ir įtakingi žmonės – genčių kariaunų kariai ar vietiniai kunigaikščiai. Realiame mūšio lauke labiau dominavo ietimis, kirviais ir kitais ginklais ginkluoti kariai.

Kaip ir kitų baltų genčių vyrai, žemaičiai kovoje naudojo įvairius kirvius, kurių gausiai aptinkama laidojimo paminkluose. Žemaitijoje V–IXa. daugiausiai naudoti įmoviniai geležiniai kirviai su įmova, į kurią įstatydavo specialiai tam tikslui pagamintą lenktą kotą. Šie kirviai universalūs, juos galėjo naudoti ir kovoje, ir dirbant įvairius darbus. Vėliau, vikingų laikotarpiu (X–XIIa.), paplito į šiuolaikinius panašūs pentiniai plačiaašmeniai kirviai su skyle kotui. Dauguma šių kirvių pagaminti specialiai karo tikslams. Kovos kirvis – tai profesionalų ir diduomenės ginklas, tik ne toks reikšmingas kaip kalavijas. Žemaičiai juos naudojo retai.

Žemaičių kapinynuose pasitaiko nemažai kovos peilių. Ginklais naudoti kiek ilgesni, nei įprati, peiliai. Tačiau dalis jų turėjo ilgas, kartais gana sunkias geležtes ir, vargu, ar tiko darbui. Jie laikyti ginklais ir rasti tik vyrų kapuose. Tvirtinta,, kad visus peilius, kurių geležtės ilgesnės kaip 20-25 cm, reikia laikyti ginklais (Volkaitė-Kulikauskienė R., Kazakevičius V.). Kartu su medine 10-11 cm ilgio rankena kovos peilių ilgis siekė iki 40-65 cm.

Kalbant apie ritualinį duomenų klodą, svarbu pastebėti, kad senovės žemaičių, kaip ir lietuvių, V–XIIa. laidojimo papročiai neužfiksuoti raštijos paminkluose, todėl apie laidotuvių metu vykusius ritualus archeologui nupasakoti sudėtinga. Nors archeologas tik gali fiksuoti kaip kapuose sudėti ginklai, tyrinėti apeigų su ugnimi liekanas, kapuose nagrinėti randamą keramiką, akmenų konstrukcijas, tikėtina, kad, ritualo metu, dedant į kapus ginklus, kalbėtos maldos, užkeikimai, giedotos giesmės. 

Laidojimo ritualo metu žemaičiai prie mirusiojo šono dėjo vieną ar dvi ietis, nupreipdami ietigalius į mirsuiojo galvą. Ypač retai ietigaliai randami kojų srityje. Ietys būdavo dedamos tiek į karstus, tiek ant jų.

Platieji kovos peiliai-kalavijai į kapus dažniausiai dėti nuogais ašmenimis, be makščių. Požerės kapinyne (Šilalės r.) platieji kovos peiliai-kalavijai rasti padėti galvūgalyje, arba prie vieno ar kito šono, peties, ar dubens. Tuo tarpu Maudžioruose (Kelmės raj.)-dažniau dubens srityje, o Kaštanauliuose (Šilalės r.) jie aptikti galvūgalyje ir ties juosmeniu (Valatka V., Valatkienė V., Vaitkunskienė L., Tautavičius A.). Tradicinius vienaašmenius ir dviašmenius kalavijus žemaičiai į kapus dažnai guldydavo prie mirusiojo kairiojo arba dešiniojo šono taip, kad rankena būtų mirusiojo juosmens srityje – taip kaip jis buvo nešiojamas (Tautavičius A., Valatka V., Vaitkunskienė L.,), arba prie mirusiojo kairės rankos.

Įmoviniai kirviai į kapus V – VI a. dėti labai įvairiai: jie randami prie mirusiojo galvos, pečių srityje, prie šono, retkarčiais prie kojų. Pentinių plačiaašmenių kovos kirvių žemaičių gyventoje teritorijoje aptikta mažai, kaip jie dėti į kapus, nėra žinoma.

Kovos peiliai kapuose dažniausiai padėti mirusiojo juosmens srityje kairėje (Upynos, Žąsino kapinynai) arba dešinėje (Upynos kapinynas) pusėje. Kai kuriuose kapuose jie gulėjo pilvo srityje (Žąsino kapinynas). Laidojimo ritualo metu žemaičiai kovos peilius į kapus neretai dėdavo kartu su diržais: tokių atvejų pasitaikė Bikavėnų, Upynos ir Žąsino kapinynuose (Tautavičius A., Vaitkunskienė L.; Valatka V.,).

Kalbant apie ritualinį duomenų klodą, reikėtų paminėti apeigas su ugnimi, kurios buvo atliekamos prieš dedant ginklus ir vėliau po to, kai ginklai jau būdavo sudedami į kapą. Visuose tyrinėtuose V – XII a. centrinės Žemaitijos kapinynuose yra daugiau ar mažiau kapų, kuriuose pastebėti apeigų su ugnimi pėdsakai-angliukai, pelenai, netgi apdegusios medžių šakos. Apeigų su ugnimi pėdsakų kapuose pasitaiko kur kas daugiau nei akmenų ar jų konstrukcijų. Mitologas G. Beresnevičius, rašydamas apie vėlesnius laikus, yra pastebėjęs, jog žemaičių religinėje tradicijoje ugnis yra nekrokulto arba mirusiesiems skirtų apeigų centre.

Manoma, kad kapuose aptinkami degėsiai, angliukai bei puodų šukės gali būti patekę iš šermenų puotos metu kūrentų laužų. Ugnis turinti apvalomąją ir piktąsias galias atbaidančią jėgą (Gimbutienė M.).

Žemaičių laidojimo papročių materialinis klodas rodo, kad turėti visi reikalingi kovoms ginklai, technologiškai nenusileidžiantys to meto kaimynų skandinavų ar slavų ginklams. Laidojimo ritualas buvo savitas, tačiau ganėtinai panašus į kitų Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių laidojimo ritualus.