Naujienos

Pirmajame ciklo straipsnyje buvo nagrinėtas ginklų dėjimas į kapus ir patys žemaičių ginklai, kas labiau sietina su vyrų sritimi. Antrojoje publikacijoje dėmesys skirtas papuošalams, siejamoms su moteriška sfera, nors kai kuriuos jų nešiojo ir vyrai. Trečiasis straipsnis skirtas mirusiųjų erdvinei orientacijai – tai yra, kokia kryptimi pasaulio šalių atžvilgiu mirusieji būdavo guldomi į kapą.

Šiandien mirusieji laidojami įvairiomis kryptimis, nebesilaikant senųjų tradicijų, tad nebeturi reikšmės, į kurią pusę nukreipta galva ar kojos. Tačiau praeityje būta tam tikrų papročių, pagal kuriuos laidojimo kryptis buvo itin svarbi. Pavyzdžiui, XIII–XV a. krikščioniškoje laidosenoje būdinga mirusiojo orientacija galva į vakarus, o kojomis į rytus – manyta, kad prisikėlęs amžinam gyvenimui jis žiūrės į rytus, iš kur, kaip tikėta, ateis Kristus.

Žemaičiai turėjo savitas mirusiųjų orientavimo tradicijas, kurias tyrinėtojai daugiausia analizavo pietvakarinėje Žemaitijos dalyje esančių laidojimo paminklų pagrindu. Jūros upės baseine (Šilalės r.) V–XII a. iš kartos į kartą perduotas paprotys reikalavo vyrus laidoti galva į šiaurės rytus, o moteris – į pietvakarius, t. y. priešinga kryptimi. Pavyzdžiui, vyrai dažniausiai laidoti galva į šiaurės rytus (apie 30°–50°) arba į rytus–pietryčius (apie 90°–100°). Moterys buvo guldomos priešingomis kryptimis – į pietvakarius (apie 210°–240°) ir vakarus (apie 260°–280°). Upynos kapinyne pasitaikė išimčių: dalis moterų buvo palaidotos ir į šiaurės vakarus (apie 300°–335°).

Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma Paragaudžio kapinyno (Šilalės r.) archeologinė medžiaga (tyrinėta 1973 m., vadovas Vitas Valatka) iliustruoja šią tradiciją. Statistinė analizė (žr. diagramą) rodo, kad IX–XI a. Paragaudžio kapinyne vyrai dažniausiai laidoti galvomis į šiaurės rytus ir rytus, o moterys – priešingomis kryptimis, į pietvakarius ir vakarus.

Kai kurie tyrinėtojai (A. Tautavičius) teigia, kad V–XII a. centrinėje Žemaitijoje mirusieji dažniausiai orientuoti galvomis į šiaurės vakarus ir pietryčius. Vis dėlto toks laidojimo būdas būdingas tik kai kurioms šiaurės rytinėms (Jakštaičių–Meškių) ir pietvakarinėms (Žvilių) žemaičių bendruomenėms. Pavyzdžiui, Žvilių kapinyne vyrai dažniausiai laidoti galva į rytus–pietryčius (apie 90°–130°), tačiau pasitaiko ir palaidotų į vakarus (270°) bei šiaurės vakarus (apie 315°). Dauguma moterų laidotos galva į šiaurės vakarus (apie 300°–320°), bet kai kurios – į pietvakarius (210°) ar rytus (90°).

Panaši situacija fiksuota Jakštaičių–Meškių kapinyne – didžioji dalis vyrų palaidoti galvomis į pietryčius (apie 90°–150°), o visos moterys – į šiaurės vakarus ir šiaurę (apie 280°–360°).

Šiauriniams žemaičiams būdingos kitokios erdvinės orientacijos tradicijos. V. Žulkus, remdamasis L. Vaitkunskienės įžvalgomis, rašo, kad Maudžiorų kapinyne mirusieji laidoti šiaurės rytų–pietvakarių kryptimis. Tai leidžia manyti, kad šiaurinių žemaičių laidojimo tradicijos artimos pietvakariniams žemaičiams. Vis dėlto Maudžiorų kapinyne vyrai dažniausiai laidoti galvomis į šiaurę (10°–20°), o moterys – į pietus (apie 195°–210°).

Laidojimo kryptys siejamos su patriarchalinės bendruomenės vyro ir moters diferenciacija (Vaitkunskienė L., Tautavičius A.). Tyrinėtojai nėra vieningos nuomonės dėl laidojimo orientacijos priežasčių. Manoma, kad mirusiojo padėtis galėjo būti susijusi su dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio ar Šiaurės žvaigždės – kultais (Jovaiša E., Michelbertas M.).

V. Žulkus pateikė originalią hipotezę, jog VIII–XIII a. baltų genčių kapų orientavimo kryptis priklausė nuo negyvenamų teritorijų topografijos. Jo teigimu, kapai buvo orientuojami į negyvenamus plotus, nes manyta, kad būtent ten yra mirusiųjų pasaulis. Be to, Žulkus pastebėjo, kad Bikavėnų, Žąsino, Paragaudžio, Žvilių ir Maudžiorų kapinynuose ryški tendencija vyrus laidoti galvomis į „mirusiųjų pasaulio“ pusę, o moteris – priešinga kryptimi, kad „matytų“ vyrus.

B. Tautavičienė pastebėjo, kad Bikavėnų kapinyne XI–XII ar net XIII a. kapai dažniau orientuoti vakarų–rytų kryptimi. V. Žulkus atkreipė dėmesį į analogiškus pokyčius Paragaudžio kapinyne, o galbūt ir Žąsino bei Upynos kapinynuose. Jų pagrindinės laidojimo kryptys buvo šiaurės rytai–pietvakariai ir vakarai–rytai, pastaroji laikoma vėlyvesne.

V. Žulkus šį reiškinį sieja su mirusiųjų deginimo papročio plitimu Žemaitijos vakarinėje dalyje. Manoma, kad plintant kremacijos tradicijai vakarų–rytų orientacija tapo būdinga ir lamatiečių bei kuršių kapinynams.

Žulkus taip pat mano, kad net vėlyvuoju pagonybės laikotarpiu Žemaitijoje mirusiųjų pasaulio vaizdinys siejosi su sakralizuotomis dykromis. Kita vertus, labiau tikėtina, kad kremacijos papročio plitimas sumažino dykros reikšmę religiniuose vaizdiniuose. Galbūt kai kuriose bendruomenėse mirusieji pradėti laidoti ne dykrų kryptimi, o orientuojant juos į dangaus šviesulius – pavyzdžiui, vyrai galėjo būti laidojami galva į tekančią saulę (rytus), o moterys – priešinga kryptimi, į vakarus.