Naujienos

 Muziejus - kokių minčių kyla, išgirdus šį žodį? „Tautuos švėntuovė“, – trumpai drūtai  rėžtų žemaitis. Muzeologas ir mokslininkas pasakytų, kad: „Muziejai – vieni iš universaliausių instrumentų, realizuojančių esmines kultūros funkcijas: socializacijos, kuri padeda perimti ir pažinti esamos visuomenės kolektyvines patirties, socialinių normų, kultūros vertybes ir simbolius; inkultūracijos – anksčiau gyvavusių kultūros elementų perėmimas, būdingų gimtajai kultūrai; integracijos – ankstesnių kartų sukauptos socialinės patirties saugojimas; kūrybinę, įgalinančią naujų vertybių, žinių, tradicijų atskleidimą ir įsigalėjusių kultūros simbolių, vertybių atnaujinimą; pažintinę, padedančią sisteminti ir perteikti žinias, taip pat komunikacijos, informacijos, vertybinę funkciją“. O muziejininkas tyliai pridurtų: „Ir... trūkęs vamzdis...“

Jau žymus tarpukario Lietuvos menotyrininkas, muziejininkas P. Galaunė kalbėjo apie neįkainojamą istorinę ir kultūrinę muziejų reikšmę: „…be tokios įstaigos joks kraštas, jokia tauta šiandien negali apsieiti. Ir tai nebe vienos įstaigos, bet ištiso jų tinklo“. Šiandien Lietuvoje turime įvairių profilių ir paskirties muziejų: nuo didelių tautos ar regiono istorinę raidą atskleidžiančių iki specializuotų į siaurą sritį, pavyzdžiui, šiuolaikinį meną, mokslą ar vieno asmens gyvenimą ir kūrybą. Muziejai šiandien išgyvena ne tik atgimimą, bet ir virsmą, skausmingas tapatybės paieškas. Kas gi yra šiuolaikinis muziejus, viena iš matomiausių atminties institucijų? Mokslo, tautos šventovė, kaupianti, sauganti, tyrinėjanti senovės artefaktus ir juos pristatanti visuomenei, ar kultūros įstaiga, linksminanti savo klientus, besiverčianti per galvą, kad tik pritrauktų kuo daugiau lankytojų? O gal visko visuma?  Visgi kyla klausimas, ar ,,daugiau“ reiškia ,,geriau“ -  kaip išlaikyti pusiausvyrą?

Muziejai, atliekantys svarbią tautos ugdymo ir identiteto puoselėjimo misiją, vis dažniau suvokiami kaip verslo subjektai, paslaugų rinkos žaidėjai. Šiame kontekste iškyla muziejaus reikšmės, prasmės, veiklos naudingumo ir socialinės atsakomybės klausimai. Būdami biudžetinės organizacijos, įvairiais aspektais reikšmingus rinkinius sukaupę Lietuvos muziejai kasmet gauna steigėjo finansavimą. Finansavimas dažniausiai nėra pakankamas, kad motyvuotų darbuotojus, pritrauktų įvairių sričių specialistus, todėl nuolat susiduriama su vadybos, kvalifikuoto personalo pritraukimo ir jų išlaikymo muziejuose problema. Muziejuose dirba istorikai, archeologai, etnologai, archyvarai. Taip pat iš pirmo žvilgsnio nedaug bendro su muziejininkyste turintys informacinių technologijų, komunikacijos, edukologijos specialistai ir konsultantai, be kurių jau netik neįsivaizduojamas, bet ir neįmanomas šiuolaikinis muziejus. Šiandien dirbti muziejuose žmones labiau motyvuoja ne atlyginimas, o moderni vadyba, saviraiškos galimybės, specifinė darbo aplinka, kurią sukuria saugomi muziejiniai rinkiniai, meilė savo kraštui, galimybė ugdyti visuomenės istorinę ir kultūrinę savimonę, puoselėti kultūrinį tapatumą bei jį aktualinti. Finansavimo problemos nesibaigia tik tuo - kur dar išlaidos muziejų rinkinių restauravimui, konservavimui, naujų artefaktų ar kolekcijų įsigijimui ir pastatai, kuriuose įsikūrę muziejai, jų remontai bei tie trūkę vamzdžiai... Tai – taip pat muziejininkų galvos skausmas. Gerai, kad į pagalbą Lietuvai ateina ES lėšomis finansuojami kultūros projektai.

Muziejai kainuoja, bet jų išlaikymo išlaidos yra pagrįstos, nes būtent muziejai tiria, saugo mūsų slėpiningą visuomenės audinį, jos istorinę atmintį ir gyvastį, prisideda prie visuomeninių kultūros funkcijų – socializacijos, integracijos, kūrybinės, pažintinės, vertybinės komunikacijos, informacijos perteikimo, padeda lankytojams rasti bei atskleisti savo vidinio pasaulio įvairovę, geriau suprasti save ir kitus. Muziejininkai lyg tie paslaptingi Antikinės Graikijos mitų keltininkai sujungia mūsų tautos praeitį ir dabartį, jie kuria erdves, kuriose lankytojai galėtų apžiūrėti ne tik ekspozicijas ir parodas, bet ir patys aktyviai dalyvauti įvairiose edukacinėse veiklose, mokytis, pajusti praeities pulsą, pabūti estetiškoje aplinkoje, susitikti vienas su kitu. Muziejininkai stengiasi, jog muziejus taptų atviras ir patrauklus įvairaus amžiaus, tautybių, poreikių, išsilavinimo lankytojams. Šiuolaikinių muziejų tylą dažnai nutraukia vaikų juokas, o edukacinėse erdvėse diskusijos, šurmulys, muzika, dainos, žaidimai tampa ne tik įprasti, bet netgi būtini. Muziejuose vyksta koncertai, diskusijos, paskaitos, konferencijos, susitikimai. Į dažną muziejų galima užsukti tiesiog puodelio arbatos ar kavos...   
                                                                                                                                

Tai kas gi yra muziejus? Muziejus – ne tik fizinė vieta, tai sakrali erdvė, kurioje susitinkame su savimi, praeitimi, dabartimi ir vienas su kitu. Tad – susitikime muziejuje ne tik per šventes, susitikime čia kasdien.