Naujienos

Parodoje pasakojama apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo sumaišties ir žiaurių įvykių fone Kėdainiai trumpam tapo vienos žymiausių judaizmo dvasinės akademijos – Myro ješivos – prieglobsčiu. Myras – dabartinis miestelis Baltarusijoje, prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė rytinei Lenkijai. Myro ješivoje mokėsi žydai iš viso pasaulio, ne tik Lenkijos: austrai, vokiečiai, olandai, amerikiečiai... Remiantis fotografijomis ir dokumentais, atskleidžiamas ilgas ir sudėtingas beveik trijų šimtų Myro ješivos studentų ir dėstytojų išsigelbėjimo kelias, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino ir Kėdainių miestas bei kėdainiečiai. Pasakojama šiandien vėl aktuali karo pabėgėlių istorija. Istorija su laiminga pabaiga...

Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus, istoriko Rimanto Žirgulio, apie šį Myro ješivos istorijos tarpsnį mažai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Šią istoriją galima vadinti stebuklinga, nes išsigelbėti nuo karo žiaurumų ir represijų bei atkurti savo dvasines mokslo įstaigas kitose šalyse pavyko nedaugeliui“, – teigia R. Žirgulis.

1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 17 d. sovietai, užpuolę rytines Lenkijos žemes, okupavo Myro ir kitus miestus, kuriuos vėliau perdavė Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai, taip pat Vilniaus kraštą.

Antrojo pasaulinio karo pradžia iššaukė pabėgėlių bangą. Tūkstančiai nuo nacių ir sovietų sukeltų baisybių besitraukusių lenkų, žydų ir kitų tautybių asmenų Lietuvoje surado laikinus namus. Tarp jų buvo ir apie 300 Myro ješivos studentų, kurie tikėjosi saugesnio prieglobsčio Vilniuje. Jų pavyzdžiu pasekė ir Kameneco, Baranovičių, Rodunės, Lomžos, Slonimo, Balstogės, Klecko, Pinsko ir kitos ješivos. Iš Vilniaus jos pasiskirstė po įvairius Lietuvos miestus.

Myro ješivos vadovas rabinas Leizeris Judelis Finkelis norėjo perkelti ješivą į Kėdainius – miestą, kuriame buvo didelė, šilta žydų bendruomenė ir tinkamas beit midrašas (maldos namai), galėjęs sutalpinti visus ješivos mokinius. 1939 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija leido Myro ješivos vadovybei ir auklėtiniams apsistoti Kėdainiuose.

Nuo 1939 m. pabaigos pradėję iš Vilniaus į Kėdainius keltis Myro ješivos studentai apsigyveno tiek miesto viešbučiuose, tiek pas vietinius žmones. 1940 m. sausį galiausiai susirinkusi Myro ješiva Kėdainiuose vėl galėjo tęsti studijas. Apie 300 ješivos studentų, iškilių Toros žinovų ir gerų mąstytojų, kurie garsėjo tarp visų ješivų, atvykimas pakeitė Kėdainius, kuriuose tuo metų gyveno apie 2500 žydų. Tora dieną ir naktį sklido iš studijų namų, kurie buvo perpildyti bei skverbėsi į kiekvienus namus, į kiekvieną ausį ir širdį. Tačiau tai truko neilgai.

Nujausdami galimas represijas, Myro ješivos auklėtiniai pasirūpino gauti asmens tapatybės dokumentus, išduotus Lenkijos vyriausybės tremtyje, kuri tuo metu veikė prie Didžiosios Britanijos konsulato Kaune. Vėliau šie dokumentai tapo gyvybiškai svarbūs vaduojantis iš sovietų gniaužtų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, daugelis išgyvenusiųjų Myro ješivos auklėtinių atkūrė ješivą Jeruzalėje, Izraelyje, ir Brukline (JAV). Ilgos kelionės dalyviai dažnai ją pavadina stebuklingu išsigelbėjimu.

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Amerikos žydų labdaros organizacijos JOINT (JDC), JAV memorialinis holokausto muziejaus, Kėdainių krašto muziejaus, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, Holokausto atminties centro Izraelyje „Yad Vashem“ rinkinių. Didžioji dalis parodoje panaudotų nuotraukų ir dokumentų eksponuojami pirmą kartą.