Naujienos

1411 m. įsteigta Žemaitijos seniūnija, nuo 1604 m. tapusi kunigaikštyste, buvo padalinta į 29 valsčius (vėliau pavietus). Šių ribos XV–XVIII a. nebuvo griežtai apibrėžtos, ypač jei jos neturėjo natūralių ribų. Valsčius tuo metu buvo daugiau teritorinis nei administracinis vienetas. Žemaitijos kunigaikštystei taip pat priklausė Jurbarko apylinkės, Užnemunės žemės bei Skirsnemunės dvaras. Kunigaikštystės plotas siekė 23 tūkst. kv.km, joje vyravo senjorinis (činčinis) ūkis, o valstiečių laisvė buvo didesnė nei kitose Lietuvos dalyse.

Telšiai pirmą kartą paminėti 1450 m. kaip karališkasis dvaras, o 1527 m. tapo valsčiaus centru. Karaliaus įsikišimai, tokie kaip valsčių ribų keitimas ar dosnios dovanų skyrimas – dvarai bažnyčiai ir didikams, – kartu su žemaičių, kilusių iš tankiai apgyvendintų centrinės Žemaitijos vietovių, vykdyta pasienio žemių kolonizacija, ne tik formavo regiono žemėlapį, bet ir keitė socialinę bei ekonominę krašto struktūrą. Sudėtinga buvo ir dvarų priklausomybė: dažnai vieno savininko valdos išsidėstydavo keliuose valsčiuose. Taip pat daug neaiškumų kildavo nustatant dvarų priklausomybę vienam ar kitam valsčiui, ypač, jei vieno savininko valdomi dvarai buvo išsibarstę po kelis valsčius. Dažnai tokie dvarų kompleksai būdavo įtraukiami į registrą to valsčiaus, kuriame buvo šių valdų centras.

1536 m. Telšiuose pastatyta pirmoji bažnyčia, įsteigta parapija bei mokykla. Valakų reforma (1557 m.) ir administracinė reforma (1565–1566 m.) leido Telšių valsčiui plėstis, o 1569 m. miesto ribas apibrėžė matininkas Jokūbas Leskauskis. 1624 m. Telšiuose įkurtas bernardinų vienuolynas, 1650 m. pastatyta Loreto Švč. Mergelės Marijos koplyčia.

Nepaisant XVII–XVIII a. karų ir maro (1665 m. Telšiuose buvo 42 miestiečių šeimos, 1677 m. – 54, o 1738 m. – tik 36 šeimos), Telšiai augo. 1717 m. valsčiuje buvo 1747 bajorų dūmai, o 1775 m. valsčius buvo ekonomiškai stipriausias Žemaitijoje.

Žemaitijos kunigaikštystėje veikė tik viena teisminė apygarda, kurios būstinė buvo Raseiniuose, ten rinkosi ir Žemaitijos bajorų seimelis. 1758 m. susirinkę į seimelį žemaičių bajorai iškėlė reikalavimą Žemaitijoje įkurti daugiau teismų. 1764 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas padalijo Žemaitiją į dvi teismines reparticijas: Raseinių ir Telšių. Telšių priskirti 16 valsčių, čia veikė žemės teismas ir raštinė. Reparticija buvo ekonominis bei administracinis Telšių stiprėjimo pagrindas.

1775 m. Telšių reparticija buvo panaikinta, tačiau Telšių augimas nesustojo. Pagal tų metų vykdytą dūmų surašymą, Telšių valsčiuje valstiečių, dvarininkių, šlėktų, bažnytinių ir valstybinių valsčių dūmų (ūkių) buvo 5479 vienetai. Telšių valsčius tuo metu buvo išskirtinis visoje Žemaitijos kunigaikštystėje – jame buvo užregistruoti net 5488 dūmai, ženkliai pranokstantys kitų regiono valsčių ūkių skaičių. Jie turėjo sumokėti 51 tūkst. 185 zlotus padūmės mokesčio, kai visoje Žemaitijos kunigaikštystėje – 305 tūkst. 390 zlotų.

Telšių valsčiaus formavimasis turėjo esminės įtakos Telšių miestelio, o vėliau ir miesto, raidai. Prie to prisidėjo ir reikšmingos istorinės aplinkybės: parapijos įkūrimas, Bernardinų vienuolyno veikla, karališkojo dvaro egzistavimas, Telšių teisminės reparticijos įsteigimas bei žydų kahalo atsiradimas. ATR Ketverių metų Seimo vykdytos administracinės reformos metu 1791 m. Žemaitija buvo suskirstyta į trys teisminius – seiminius –administracinius pavietus (dar vadintus reparticijomis, apskritimis): Raseinių, Šiaulių ir Telšių. Telšių pavietui priklausė 54 miestai ir miesteliai, 120 bajorkaimių ir 800 kaimų. Į pavietą be Telšių įėjo šie miestai ir miesteliai: Varniai, Plungė, Palanga, Kretinga, Skuodas, Seda, Salantai, Gargždai, Ylakiai, Plateliai, Mosėdis, Laukuva, Kartena, Kalvarija, Židikai, Pikeliai, Tirkšliai, Tverai, Alsėdžiai, Kuliai ir Žarėnai.  Šie procesai formavo miestelio valdininkų, prekybininkų ir amatininkų sluoksnius, kurie tapo pagrindu intelektualinio gyvenimo klestėjimui, skatino miestelio plėtrą ir sudarė sąlygas Telšiams gauti savivaldos teises. Abiejų tautų respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1791 m. gruodžio 6 d. miestui suteikė Magdeburgo teises, o gyventojai tapo miestiečių luomo nariais. 1793 m. buvo  mieste įsteigta triklasė poapygardinė (progimnazija) mokykla, išaugusi iki gimnazijos, joje mokė vienuoliai, dėstomoji kalba – lenkų. 1795 m. čia mokėsi 172 mokiniai. Vienuolyno ir kitų rėmėjų pastangomis, 1796 m. buvo baigtas statyti specialiai gimnazijai skirtas pastatas. Bernardinų valdomas kompleksas – naujoji bažnyčia (konsekruota 1794 m.) ir vienuolynas su gimnazija – buvo ne tik iškiliausi Telšių pastatai, bet ir religinio, kultūrinio gyvenimo centras bei švietimo židinys. Siekiant išsaugoti Respubliką, telšiškiai aktyviai dalyvavo 1794 m. Tado Kusciuškos vadovaujamame sukilime.

1795 m. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Telšiai tapo Rusijos imperijos administraciniu centru. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą ir Žemaitiją, Telšiai tapo Lietuvos (iki 1802 m.), vėliau Vilniaus (iki 1843 m.) ir galiausiai Kauno gubernijos Telšių apskrities (rus. – ujezd) centru.  1819 m. žemaičių pajūrio ruožas nuo Šventosios iki Prūsijos sienos ir Palangos miestu caro valdžios sprendimu buvo atskirtas nuo Telšių apskrities, prijungtas prie Kuršo gubernijos ir priklausė Gruobinos provincijai, o ši – Aizputės apskričiai. Anuomet Telšių apskritis apėmė 5306 kv. km teritoriją, kurioje gyveno tiems laikams didžiulis gyventojų skaičius – per 200 tūkst. žmonių.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) Vokietijai okupavus Lietuvą, 1915 m. buvo įkurtas naujas administracinis darinys – Oberostas. Jį sudarė 6 sritys – Balstogės, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, o apskritys – susmukintos. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918 m., Telšių apskritis buvo įteisinta 1919 m. Ji apėmė Telšių ir Plungės rajonus. Po Antrojo pasaulinio karo apskritys buvo panaikintos, 1995 m. trumpam atkurtos, tačiau 2010 m. apskričių administracijos vėl buvo panaikintos.

Telšiai, nuo seno buvę Žemaitijos administracinis, kultūrinis ir švietimo centras, išlieka reikšmingu Lietuvos istorijos simboliu.

Žemaičių muziejuje „Alka“ surengtoje parodoje „Telšių reparticijai – 260 metų“ eksponuojami unikalūs artefaktai, atskleidžiantys Telšių apskrities istorinę raidą. Parodos akcentu tapo išrašas iš Žemaitijos kunigaikštystės Telšių reparticijos žemės teismo knygų – 1772 m. kovo 3 d. aktas, kuriuo Kazimieras ir Marijona Monstavičiai parduoda žemes Drobūkščiuose Jonui ir Justinai Šlapavičiams. Be šio dokumento, lankytojai gali apžiūrėti kitus originalius istorinius šaltinius: apskričių žemėlapius, knygas, fotografijas, portretus, tarp kurių išsiskiria ilgamečio tarpukario Telšių apskrities viršininko ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Šalkausko portretas. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje taip pat eksponuojama Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Telšiams suteiktos Magdeburgo teisių privilegijos originalas bei paties karaliaus portretas.