Naujienos

Šaltas 1917 m. sausio 21 dienos sekmadienis, net tvoros pokši, o Žemaičių vyskupystės Šv. Petro ir Pauliaus katedroje Kaune šventė – naujų kunigų šventimų iškilmės.

Pradžia

Choras užgieda Visų Šventųjų litaniją, šventinamieji kniūbsti puola prieš altorių. Per akimirką pro diakono Pranciškaus Ramanausko akis prabėga jo dar neilgas 24 metų gyvenimas: nerūpestinga basakojė vaikystė tėvelių – vidutinių ūkininkų Paulinos Jankauskaitės ir Antano Ramanauskų ūkyje, įsikūrusiame ant vaizdingo Dubysos kranto ir ankstyva mylimos mamytės mirtis. Bet gerasis Dievulis neapleido, juo rūpinosi, mamą atstoti stengėsi vyriausioji sesuo. Sesuo su vyru jį ir į mokslus leido, pradžioje Betygaloje, vėliau – Raseiniuose, Kaune, o nuo 1911 m. jis – Žemaičių kunigų seminarijos klierikas. Jos rektoriurmi buvo poetas Jonas Mačiulis – Maironis.

1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas gerokai sujaukė studijas, teko visai seminarijai išsikelti iš Kauno, bet pagaliau visi trukdžiai įveikti ir Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius P. Ramanauskas buvo įšventintas kunigu. Jo kunigystės šūkis: „Narsiai tarnaukime Viešpačiui“. Jaunojo kunigo laukė pirmoji parapija – Pumpėnai (Panevėžio apskr.), kur jis ne tik stačia galva pasinėrė į kunigišką veiklą, lankė parapijiečius, teikė religinius patarnavimus, bet ir skatino žmones vienytis, burtis į organizacijas ir aktyviai prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo ir gynimo. 1920 – 1921 m. – P. Ramanauskas tapo vikaru Krekenavoje, o 1921 – 1922 m. – Raseiniuose.

Jausdamas, kad neužtenka seminarijoje įgytų žinių, ir trokšdamas toliau mokytis, kun. P. Ramanauskas, gavęs dvasinės vadovybės leidimą, 1922 m. rudenį įstojo į ką tik įsteigtą Lietuvos universitetą Kaune. Laisvą laiką nuo studijų kunigas skyrė papildomoms studijoms ir savarankiškai išmoko italų, prancūzų bei ispanų kalbas.

Studijuodamas P. Ramanauskas, taip pat ėjo kapeliono pareigas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1923 m. – ir Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Gyvendamas laikinojoje sostinėje, kur visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas virte virė, aktyviai įsijungė į katalikiškų organizacijų „Ateitis“, „Pavasaris“ veiklas, lankėsi teatruose, koncertuose.

1923 m. su pagyrimu baigęs  Lietuvos universitetą, kun. P. Ramanauskas gavo vyskupo skyrimą į Telšius, pakeitė į studijas universitete išvykusį kunigą Petrą Maželį. Telšiuose vikarui taip pat veiklos netrūko. P. Ramanauskas buvo Telšių mokytojų seminarijos ir Lenkų progimnazijos kapelionas, vadovavo Katalikiško veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, tretininkų veikloje.

Spaudos lauko darbininkas

Žinodamas, kaip svarbu šviesti jaunos valstybės žmones, suteikti reikalingą informaciją, užkirsti kelią nepagrįstiems gandams, P. Ramanauskas kartu su kunigais P. Korzonu, J. Striku, Telšių miesto gyventojais Danyliumi, Garbaliausku ir kitais 1925 m. įsteigė katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“. Oficialiu laikraščio leidėju tapo Katalikų veikimo Telšių skyriaus valdyba. Leidinio tikslas – ugdyti tautinę savimonę, lietuvybę, katalikiškumą. „Žemaičių prieteliuje“ buvo spausdinami straipsniai ne tik apie Telšių apskrities įvykius, bet ir reportažai apie tuometį Žemaitijos ir Lietuvos bei užsienio gyvenimą, politinės naujienos, analitiniai straipsniai religinėmis, švietimo, kultūros, žemės ūkio temomis, nevengė laikraštis ir humoro bei kritikos. Tai buvo atsvara kairiosios pakraipos laikraščiui „Žemaitis“.

Pirmasis „Žemaičių prieteliaus“ numeris išėjo 1925 m. kovo 18 d. ir pradžioje buvo leidžiamas kas dvi savaites, bet jau nuo lapkričio 1 d. tapo savaitraščiu. Leidinys buvo spausdinamas Kaune ir traukiniu gabenamas į Telšius. 1929 m. vyskupui J. Staugaičiui atidarius Telšiuose spaustuvę, laikraštis buvo spausdinamas vyskupijos spaustuvėje. Jo kaina metams pradžioje buvo 5 litai, o vėliau – 3 litai. Nors oficialus laikraščio redaktorius buvo kunigas J. Dagilis, tačiau faktiškai laikraštį redagavo P. Ramanauskas. Jam  1927 m. išvykus į Romą, laikraščio redagavimą perėmė iš studijų Kaune sugrįžęs kunigas P. Maželis, o nuo 1932 m. – K. Berulis.

1932 – 1934 m. P. Ramanauskas ir leido, ir redagavo katalikams inteligentams skirtą analitinio pobūdžio laikraštį „Spauda ir gyvenimas“. Laikraščio tikslas – remiantis popiežiaus Pijaus XI enciklikomis, skatinti katalikų akcijos veikimą Žemaitijoje, atsakyti į spaudoje daromus nepagrįstus priekaištus Bažnyčiai, įvertinti viešojo gyvenimo įpročius ir pažiūras Katalikų Bažnyčios mokslo šviesoje, supažindinti skaitytojus su naujausiais teologijos, istorijos mokslų tyrimais ir Bažnyčios socialinio mokymo gairėmis.

Laikraštis „Spauda ir gyvenimas“ buvo sumanytas kaip dvisavaitinis leidinys, deja, redaktoriui užsibrėžto tikslo pasiekti nepavyko: 1932 m. išėjo 17 numerių, 1933 m. – 11, 1934 m. – 3. Redakcija buvo įsikūrusi kunigų seminarijoje, spausdino – vyskupijos spaustuvėje. Vieno egzemplioriaus kaina – 30 centų, metams – 3 litai. Nors savo straipsnius laikraščiui teikė ir kunigas Vincentas Borisevičius, mokytojas J. Mačernis, kunigai P. Maželis ir P. Wemter bei kiti, tačiau didžiausia našta ir atsakomybė teko jo redaktoriui ir leidėjui P. Ramanauskui.

P. Ramanauskas lengvai, sklandžiai, įtaigiai, aiškiai dėstė mintis, nevengė ir lengvo humoro, pašmaikštavimo. Būdamas kuklus žmogus, jis visus savo straipsnius tiek  „Žemaičių prieteliuje“, tiek ir respublikiniuose leidiniuose, pasirašinėjo ne savo pavarde, o slapyvardžiais, daugiausia trumpiniais: k. P.; K.P.R.; P.R.; P.; K.; XY.; X.; P-tis; Padubisietis.

Padubisiečio slapyvardžiu pasirašė ir Telšių kunigų seminarijos dešimtmečiui pažymėti išleistame leidinuke. Kokias temas gvildeno Padubisietis? Aktualias anam metui, bet taipogi ir šiandien nepraradusias įdomumo: „Kas yra natūrali etika ir ar ji žmogaus gyvenime užtektina?“, „Materializmo bankrotas mokslo srityje“, „Krikščionybė ir socialinis klausimas“, „Krikščionybė ir žmogaus veiklumas“, „Katalikų akcija pagal Šv. Sosto dokumentus“, „Civilinė moterystė“ , „Katalikiškosios akcijos artimiausi uždaviniai, „Krikščionybės atsiradimas“, „Priaugančios kartos auklėjimas“, „Modernios žmonijos dvasinė būklė“, „Ir dabar yra stebuklų“, „Krikščionybės visuomeninė reikšmė“, „Sužaloti katalikai“ ir kt.

Pasirašinėdamas slapyvardžiu P.R. ar K.P.R. rašė daugiausiai diskusinėmis temomis: „Ateizmo prietarai“, „Ar religija privatus dalykas?“, „Negirdėti priekaištai katalikiškai mokyklai“, „Ar Vatikanas iš tikrųjų pavojingas Lietuvai?“ ir t.t.

„P“ trumpiniu atsiliepdavo į spaudos aktualijas, ateistų vykdytą kovą su religija ne tik Sovietų Rusijoje, bet ir Lietuvoje: „Bolševikų kova su religija“, „Patriotizmas ir religija“, „Ateizmas ir kultūros žlugimas“, „Kolektyvizacija ir religija“,  „Katalikiška akcija ir gyvenimas“ ir t.t. Polemizuodamas su „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininkas“ išspausdintų straipsnių serija įrodinėjančių, kad velnių nėra ir „... kad  apsišvietęs žmogus negalįs tikėti , kad velniai yra“, P. Ramanauskas su jam būdingu šmaikštumu atsakė: „Jei velnių nėra, tai kam minėti laikraščiai tiek daug apie juos kalba? Juk apie nesamus dalykus nereikia kalbėti. Atmetę piktosios dvasios veikimą į žmones, ne visuomet galėtume išaiškinti ir bedievių atsiradimą“. Jam ypač rūpėjo vaikų, jaunimo dvasinis ugdymas, įvairiuose laikraščiuose pasirodė jo straipsnių apie šeimą, katalikišką ugdymą, bet didžiausias jo darbas šioje srityje buvo 1934 m. vyskupijos spaustuvėje išleista religinės edukologijos knyga „Tikybos pamokos praktikoje“, skirta tikybos mokytojams, katechetams ir tėvams, kur išsamiai, su pavyzdžiais pateikiamas katalikiškas tikėjimo ugdymas.

Nuo 1936 m. sausio 1 d. kunigas P. Ramanauskas tapo oficialiu Telšių vyskupijos laikraščio „Žemaičių prietelius“ redaktoriumi. Savo straipsnyje apie žurnalistų globėją Šv. Pranciškų Salezą jis pavedė laikraštį šio šventojo globai, vadindamas jį vyriausiuoju redaktoriumi: „... daug gali jėga, bet dar daugiau švelnumas, malonumas. Šiais laikais ypač jo trūksta. Šv. Pranciškaus Salezo pavyzdžiu sekdami, rūpinkimės šias dorybes įgyti“. Redaktorius dėjo daug pastangų, kad laikraščio tiražas augtų, pvz., jis organizavo akciją: daugiausiai „Žemaičių prietelių“ užsisakiusi Telšių vyskupijos parapija gaus dovanų – knygų parapijos bibliotekai. Daugiausiai „Žemaičių prietelių“ 1936 metams užsiprenumeravo Girdiškės parapijos parapijiečiai. Deja, P. Ramanauskas tik pirmą 1936 m. pusmetį buvo redaktoriaus poste, laikraštį jis paliko gerokai sustiprėjusį – išaugo ne tik jo tiražas, bet ir pats laikraštis pastorėjo nuo keturių iki dvylikos puslapių, padaugėjo temų, daugiau vietos buvo skiriama tarptautiniams įvykiams, religijai, kultūrai, žemaičių tautinei savimonei ugdyti, dedami mokslininkų patarimai ūkininkams kaip modernizuoti savo ūkius. Kodėl jis paliko redaktoriaus postą? Galime tik spėlioti. Išsiplėtus laikraščio apimčiai gal nepakako laiko jam redaguoti ir straipsniams rašyti, nes turėjo begalę kitų pareigų? O gal neįtiko tautininkų valdžiai? Būti laikraščio redaktoriumi anais laikais nebuvo lengva, karinė tautininkų režimo cenzūra bausdavo net už menkiausią A. Smetonos sistemos kritiką, pavyzdžiui, redaktoriui K. Beruliui net du kartus teko praleisti Telšių kalėjime. Kunigą P. Ramanauską pakeitęs kunigas Feliksas Gureckas redagavo laikraštį mažiau nei pusmetį. Po to trumpai redaktoriumi buvo kunigas Vytautas Motiekaitis. Jį keitė Seimo narys kunigas Juozapas Dagilis, tačiau, anot F. Gurecko, faktiškai ir toliau „Žemaičių prietelių“ redagavo P. Ramanauskas.

Nuo Kunigų seminarijos dėstytojo, rektoriaus iki vyskupo

1926 m. balandžio 4 d. Popiežius Pijus XI bule „Lituanorum Gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Telšiai tapo dalies buvusios Žemaičių vyskupystės centru. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas iškilus Lietuvos valstybės kūrėjas, Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis. Jo pakviestas kun. P. Ramanauskas aktyviai įsijungė į naujos vyskupijos kūrimą, tapo vicekancleriu ir bažnytinio Tribunolo notaru. Vyskupui Justinui Staugaičiui steigiant Telšiuose kunigų seminariją, labai trūko daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, todėl jis 1927 m. rugpjūtį išsiuntė P. Ramanauską studijoms į Romą, kur jis Popiežiškajame Grigaliaus Didžiojo universitete 1929 m. apsigynė teologijos daktaro laipsnį. Gyvendamas Romoje, Germanų kolegijoje, ir būdamas gabus kalboms, išmoko dar latvių bei estų kalbų, kurios jam ypač pravertė sovietiniame GULAG‘e.

1929 m. gruodžio 24 d. vyskupas J. Staugaitis dr. P. Ramanauską paskyrė kunigų seminarijos pastoracinės teologijos ir katechetikos profesoriumi, o nuo 1932 m. liepos 31 d. – ir seminarijos vicerektoriumi, suteikė Telšių katedros Garbės kanauninko titulą. Prasidėjo iki mirties trukusi dviejų iškilių vyrų – Pranciškaus Ramanausko ir Vincento Borisevičiaus – draugystė. Jiedu gražiai vienas kitą papildė: pilnas idėjų, bet gan nepraktiškas bei jautrus, greit užsidegantis V. Borisevičius ir ramus, realistiškas, įsiklausantis, humoro nestokojantis P. Ramanauskas. Klierikai gerbė ir mylėjo prof. P. Ramanauską, dažnai ateidavo pas jį pasitarti pačiais įvairiais klausimais. Bbūdamas seminarijos vicerektoriumi, P. Ramanauskas leido laikraščius, rašė straipsnius, advokatavo visose Bažnytinio tribunolo bylose, dalyvavo įvairiose katalikiškos draugijos veiklose.

1940 m. kovo mėnesį Telšių katedroje vyko didelė šventė – V. Borisevičiaus konsekracijos vyskupu iškilmės. Vyskupą V. Borisevičių paskyrus Telšių vyskupo J. Staugaičio generalvikaru, lemtingą 1940 m. birželio 21 d. kan. P. Ramanauskas tapo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Tačiau netrukus okupacinė sovietų valdžia seminariją uždarė, o klierikai ir dėstytojai perkelti į Kauną, kur P. Ramanauskas ėjo vicerektoriaus pareigas. Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos karui, Telšių kunigų seminarija vėl buvo atidaryta. Tačiau karo metai rektoriui buvo itin sunkūs, nes trūko būtiniausių daiktų, patalpų, tik ūkininkai gelbėjo maistu. O seminarija buvo perpildyta, nes kai kurie jaunuoliai už seminarijos sienų slėpėsi nuo paėmimo į vermachtą ar darbams Vokietijoje, nes vokiečių valdžia klierikų nelietė.

1944 m. frontui vėl artėjant prie Lietuvos, vokiečiai seminarijos patalpas pavertė karo ligonine, o klierikams teko glaustis pas tikinčiuosius mieste, paskaitos vyko vyskupijos kurijoje, profesorių butuose.

1944 m. vasario 8 d. P. Ramanauską iš Vatikano pasiekė žinia – jis nuominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu. Reikėjo pradėti ruoštis šventimams, o frontas nenumaldomai artėjo prie Lietuvos... Atvykti svečiams į Telšius tapo nebeįmanoma, todėl jo konsekracija balandžio 16 d. surengta Kauno arkikatedroje, kur P. Ramanauskas prieš 27 metus buvo įšventintas į kunigus. Šventimų apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas, asistavo V. Borisevičius, o balandžio 30 d. Telšiuose „Šatrijos“ salėje (dabar – Telšių Žemaitės dramos teatras) įvyko kuklus naujojo vyskupo pagerbimas, kurį organizavo Žemaičių meno ir mokslo centras. Kunigų seminarijos rektoriumi tapo kunigas dr. Justinas Juodaitis.

Karo viesulas negailestingai artėjo prie Telšių, tačiau abu vyskupai nė nesvarstė galimybės trauktis į Vakarus ir palikti vyskupiją. Gilus pareigos jausmas – likti su savo žmonėmis – neleido jiems to padaryti. „Geras ganytojas nepalieka savo avių“, – pasakė vyskupas V. Borisevičius. 1946 m. vasario 5 d. jis buvo MGB suimtas, kalinamas, kankinamas ir 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas. 1946 m. gruodžio 18 d. sovietinis saugumas suėmė ir vyskupą P. Ramanauską. Būdamas jau kalėjime, vyskupas rašė: „Nepaisant žiauraus likimo, nesigailiu likęs, nes jaučiu, kad bent šiuo atžvilgiu esu savo pareigą atlikęs“.

Tremtyje

Vilniuje ištisas  naktis jį kvotusiems ir kankinusiems sovietinio saugumo tardytojams vyskupas P. Ramanauskas pasakė: „Aš moku kentėti, nes esu pasiaukojęs Dievui“. Jis nieko neišdavė, nesutiko bendradarbiauti su MGB, įdavinėti partizanų, patriotiškai nusiteikusių kunigų, pasauliečių ir valdyti Telšių vyskupijos iš sovietinio saugumo malonės. Jis negalėjo sutikti su akivaizdžiu Bažnyčios ir Tėvynės naikinimu. „Geriau jau mirsiu ar kalėjime supūsiu, bet su ateistais išvien nedirbsiu“, –  tvirtai saugumiečiams atsakė vyskupas, nors paprastai tardymų metu tylėdavo.

Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB Maskvoje 1947 m. rugpjūčio 16 d. už akių nuteisė vyskupą P. Ramanauską „...už dalyvavimą antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antisovietinę agitaciją“ įkalinti 10 metų pataisos darbų kolonijoje. Prasidėjo vyskupo „ekskursijos“ po lagerius. Jis buvo kalinamas griežto režimo lageriuose Kazachijoje, Intoje (Komija). Sovietinis saugumas nepaliko vyskupo P. Ramanausko ramybėje net lageryje, agentai nuolat jį sekė. Jų agentūriniuose pranešimuose buvo rašoma, kad „tarp kalinių jis turi didelį autoritetą, kad daugelis lageryje į jį kreipiasi „Ekscelencija“. Nors lageryje vyskupo sveikata ir silpo, skundėsi silpna širdimi, aukštu kraujospūdžiu, bet jo dvasia išliko stipri ir nepalaužta. Jis atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir iš komunistų partijos malonės grįžti valdyti Telšių vyskupijos. Negana to, 1955 m. balandžio 1 d. agentas „Jurij“ saugumiečiams pranešė, kad kunigas Jonas Žvinys savo laiške iš Intos lagerio (Abezės) rašė, jog „Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus“, t.y., vyskupas P. Ramanauskas lageryje įšventino du naujus kunigus: latvį gydytoją ir klieriką Alfonsą Svarinską.

Mirus diktatoriui Stalinui, sovietinis režimas kiek sušvelnėjo: 1956 m. iš lagerių pradėta paleidinėti kalinius. Sovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovai ir KGB stengėsi, kad kaliniams, tarp jų ir vyskupui P. Ramanauskui, nebūtų leista grįžti į Lietuvą. Nepaisant jų pastangų, vyskupas į Lietuvą sugrįžo. Tačiau vietiniai saugumiečiai neleido vyskupui  P. Ramanauskui valdyti vyskupijos ir apsigyventi pas prelatą R. Kuodį Žemaičių Naumiestyje. Jie ištrėmė jį kaip altaristą į Švėkšną. Nepaisant to, vyskupas P. Ramanauskas apvažiavo vyskupijos dekanatus, kalbėjosi su visais kunigais, aplankė arkivyskupą Teofilių Matulionį, vyskupus Petrą Maželį ir Kazimierą Paltaroką. Jis stengėsi sutelkti vyskupijų valdytojus vieningai priešintis komunistų partijos vykdomam Bažnyčios naikinimui, reiškė pastabas Telšių vyskupui P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių kunigų, priminė  jam ir kunigams, kad, nepaisant sovietinio draudimo, vaikus katekizuoti yra jų, kunigų, pareiga, kad Bažnyčia savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge.

„Anot Ramanausko, už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“, – savo agentūriniame pranešime KGB rašė jį sekęs  agentas „Petraitis“. KGB prieš vyskupą P. Ramanauską rengė naują bylą. Saugumo agentai sekė kiekvieną jo žingsnį. O vyskupo sveikata vis silpo, 1957 m. jam buvo atlikta onkologinė operacija, o 1959 m. spalio 15 d. jis mirė, atlikęs savo pareigą iki galo. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Visa laiminu“.

1959 m. spalio 19 d. P. Ramanauskas amžinam poilsiui atgulė Telšių katedros vyskupų kriptoje, šalia vyskupo J. Staugaičio. Jo laidotuvėse dalyvavo 142 kunigai, vyskupai Teofilis Matulionis, Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius, Petras Maželis ir Rygos vyskupas pagalbininkas Strods.

2006 m. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus įsaku vyskupas Pranciškus Ramanauskas už nuopelnus Tėvynei Lietuvai buvo (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Janina Bucevičė