Naujienos

Kas buvo ši moteris, kurios atestatas saugomas kaip šio laikmečio liudininkas: „Telšių gimnazijos brandos atestatas, liudijantis, kad Paltarokaitė Julija, Igno duktė, Romos katalikų tikybos, gimusi 1904 m. gegužės 4 d. Petreliuose, Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, įstojusi į Plungės gimnaziją 1919 m. rugsėjo 10 d. užbaigė penkias klases 1921 m. rugpjūčio 23 d., 1921 m. rugsėjo 6 d. įstojusi į Telšių gimnazijos šeštą klasę labai gero elgimosi, mokėsi joje ligi 1924 m. birželio 23 d., išlaikė Švietimo ministerijos nustatytus egzaminus ir pasirodė išėjusi visa aštuonių klasių gimnazijos kursą. Remdamasi šiais daviniais Telšių gimnazijos Pedagogų taryba 1924 m. birželio 23 d. nusprendė įteikti Paltarokaitei Julijai šį brandos atestatą, duodantį teisės stoti į aukštąją mokyklą“ (kalba netaisyta, – red.).

 

Iš pirmo žvilgsnio jos pavardė galėtų atrodyti paprasta, tačiau Paltarokaitės giminėje slėpėsi ne tik žemaitiška kilmė, bet ir ryšiai su žymiais asmenimis. Jos tėvas Ignacas Paltarokas buvo stambus ūkininkas, o mama Antanina – senos bajorų Jomantų giminės atstovė. Tuo pačiu metu, Julijos pusbrolis Kazimieras Paltarokas buvo žymus kunigas, o vėliau – Panevėžio vyskupas.

Ignaco ir Antaninos Paltarokų šeimoje augo keturios dukros, iš kurių Julija – jauniausia. Ji, kaip ir kitos seserys, buvo išleista į mokslus.

 

 

Telšių gimnazijoje mokytojavo atsidavę savo profesijai mokytojai: inspektorius filologas Jurgis Košys, matematikas Jonas Jagaudas, vokiečių kalbos mokytojai Anna Fiedler ir Werner Riedel, lotynų kalbos mokytojas Eugenijus Fabricijus ir kiti, vadovaujami direktoriaus, teologijos magistro kunigo Antano Simaičio. Jie ne tik puikiai dėstė, bet ir ugdė ką tik atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos piliečius, gimnazistų jaunatvišką energiją nukreipdami į gimnazijoje besiformuojančias visuomeninių organizacijų kuopeles.

 

Julija Paltarokaitė aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo pavasarininkų organizacijos centro valdybos narė. Telšių gimnazijoje Julija susipažino su gimnazijos inspektoriumi Jurgiu Košiu, kurio dėstomi dalykai ir asmenybė ją sužavėjo. Jurgis, baigęs Fribūro San Mišelio kolegiją ir išmanantis daugybę kalbų, buvo ne tik mokytojas, bet ir vienas iš Julijos susižavėjimo objektų. Nors jų santykiai tapo romantiniais ir  Julijai baigiant gimnaziją jiedu susižadėjo, vėliau, pradėjusi studijuoti universitete, ji įsimylėjo kitą žmogų – Stasį Šalkauskį.

 

Baigusi Telšių gimnaziją, dvidešimtmetė Julija įstojo į Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių Kaune, nors nuo vaikystės svajojo tapti dailininke ir dar gimnazijoje pradėjo piešti. Universitete ji aktyviai dalyvavo studentų ateitininkų veikloje, priklausė žemaičių studentų korporacijai „Šatrija“, kur likimas ją suvedė su būsimais žymiais istorikais taip pat kaip ir ji baigusiais Telšių gimnaziją – Zenonu Ivinskiu, Broniumi Dunduliu, filologais Jonu Griniumi, Ignu Skrupskeliu, Salomėja Bačinskaite, Juozu Grušu, sociologu Pranu Dielininkaičiu, kurie dažnai rinkdavosi poeto ir rašytojo kunigo Vinco Mykolaičio-Putino bute. Savo pusbrolio kunigo K. Paltaroko dėka Julija dažnai lankydavosi ir poeto Maironio namuose, kuruose rinkdavosi Lietuvos intelektualai, savo kūryba ir įžvalgomis dalydavosi žymūs meno ir mokslo žmonės. Čia Julija ir susipažino su prof. Stasiu Šalkauskiu.

 

 

Dėl atstumo gimnazistiškas Julijos susižavėjimas Jurgiu Košiu pamažu blėso. Jaunos moters žvilgsnis vis labiau krypo į prof. Stasį Šalkauskį, kuris neliko abejingas intelektualiai ir ne pagal metus subrendusiai studentei. Judviejų draugystei nesutrukdė net 18 m. amžiaus skirtumas. Julija blaškėsi tarp užgimstančios meilės S. Šalkauskiui ir įsipareigojimo sužadėtiniui Jurgiui Košiui.

 

Pasipiršus Stasiui Šalkauskiui, didžiulį emocinį, moralinį konfliktą Julijai išspręsti padėjo jos pusbrolis tuometis Panevėžio vyskupas K. Paltarokas, motyvuodamas, kad nuo pagarbos profesoriui iki meilės – vienas žingsnis. Atvirai pasikalbėjusi su sužadėtiniu, Julija nurimo.

 

J. Košys priėmė žinią kaip likimo lemtį. Jiedu ir toliau liko gerais draugais, ką liudija ir jos rinkinyje išlikusios Jurgio nuotraukos. Žymaus filosofo gyvenimo moteris buvo išties ypatinga. S. Šalkauskis neapsiriko pasirinkęs ją, Juliją, išskirtinę asmenybę – tvirtai tikinčią, gražią, sveiką, energingą, puikią šeimininkę. Tiesa, ne viskas vyko sklandžiai. Studentų komitetas net bandė profesorių „gelbėti“ nuo Paltarokaitės, tačiau S. Šalkauskis nesileido į kalbas.

 

 

Užgimus draugystei, S. Šalkauskis atskleidė Julijai savo sveikatos būklę ir įspėjo „dėl sunkumų, kurių pareikalaus gyvenimas, ir tokių aukų, kokių Tamsta ir numatyti negali“. Jauna moteris, susižavėjusi profesoriaus didžiadvasiškumu, atsakė: „Tamsta neabejotinai esi priežastis mano džiaugsmingumo dabartyje, mano laimingumo žvelgiant į ateities perspektyvą ir siekimo pastovios laimės Amžinatvėje.“

 

Platus bendras jų interesų ratas ir turtingas dvasinis bendravimas tapo jų šeimyninio gyvenimo pagrindu. Julija, būdama daug jaunesnė, nereikalavo pramogų, papuošalų, prisitaikė prie vyresnio žmogaus įpročių, darbo ir gyvenimo ritmo, tausojo silpną jo sveikatą. Ji nesipuikavo savo padėtimi, neleido veltui laiko: pradėjo Kauno dailės mokykloje mokytis tapybos, kuri daug vėliau tapo jos pragyvenimo šaltiniu.

 

Julijos Paltarokaitės ir Stasio Šalkauskio meilę palaimino vyskupas K. Paltarokas, sutuokdamas juodu 1927 m. gruodžio 28 d. savo asmeninėje koplyčioje Panevėžyje. Nors vestuvės buvo kuklios, poros gyvenimas klostėsi gerai: jaunoji žmona buvo šiltai sutikta Šalkauskių giminės, mielai priimta į gausią šeimą.

Profesoriaus S. Šalkauskio namuose Kaune pirmadieniais svečiuodavosi šviesiausi Lietuvos žmonės – vyskupas Kazimieras Paltarokas, profesoriai Pranas Dovydaitis, Pranas Kuraitis, Vosylius Sezemanas, Levas Korsavinas, Vladimiras Šilkarskis, Kazys Pakštas, Juozas Eretas, Antanas Maceina, Pranas Dielininkaitis. Išprususių vyro draugų kompaniją pamėgo ir jaunoji J. Šalkauskienė.

 

1931 m. gegužės 11 d. Šalkauskių šeimai buvo ypatinga – gimė sūnelis Julijonas.  Plati Šalkauskių giminė džiaugėsi pirmąja atžala iš devynių brolių bei seserų. Berniukas buvo smalsus ir išdykęs, greitai mokėsi skaityti ir rašyti.

 

 

Deja, Šalkauskiams ilgai džiaugtis vienas kitu nebuvo lemta. Laiminga Šalkauskių santuoka truko vos 14 metų. Įsimylėjėlius per karą išskyrė mirtis. 1940-aisiais Sovietų Sąjungai aneksuojant Lietuvą, S. Šalkauskis sugrąžino prof. Kaziui Pakštui jiems atsiųstus pinigus, kad galėtų su šeima persikelti į JAV, su prierašu: „Tik žiurkės bėga iš skęstančio laivo.“ Nenorėjo kitokio likimo, nei buvo lemta jo Tėvynei. Viena po kitos sekusios sovietų ir nacių okupacijos pakirto ir taip silpną filosofo sveikatą. 1941 m. rugpjūtį dėl prastos profesoriaus sveikatos visa šeima išvyko į Šiaulius pas vyro tėvus – gydytojo Julijono Šalkauskio šeimą, kur gruodžio 4 dieną po trečio infarkto S. Šalkauskis tyliai užgeso. Šiauliuose jis ir palaidotas – senosiose miesto kapinėse prie Talkšos ežero.

 

Po netekties vienai, su vos devynerių metų sūnumi likusiai Julijai buvo nelengva, tačiau paramos ir meilės negailėjo vyro šeima: našlė raminosi daugelio reiškiama didžiule užuojauta ir jautriu Šalkauskių šeimos rūpesčiu.

 

Gyvendama Šiauliuose, iki 1944 m. ji mokytojavo Mergaičių gimnazijoje, vėliau – Mokytojų seminarijoje, kur dėstė piešimą. 1944/1945 mokslo metais dėstė lietuvių kalbą Mažeikių gimnazijoje. Julija bandė perimti profesoriaus veiklą – stengėsi sutelkti nors mažą būrelį bendraminčių tęsti profesoriaus testamentą – „Gyvosios dvasios“ būrelio veiklą. Vokiečių okupacijos metais į profesoriaus memorialinį kambarį Šiauliuose rinkdavosi negausus būrys bendraminčių, tačiau ir jam ilgai gyvuoti nebuvo skirta – Lietuvą vėl okupavus Raudonajai armijai, būrelis tyliai užgeso, kaip ir jo įkūrėjas.

 

 

1945 m. Julija nusprendė persikelti į Vilnių – arčiau savo vyro brolio teisininko Kazio šeimos. Moteris dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje, Meno skyriaus vedėja, studijavo bei tvarkė gausius Vrublevskių sukauptų meno vertybių rinkinius.

 

Sūnus pradėjo lankyti gimnaziją. Gyventi šalia dėdės šeimos Julijai su sūneliu buvo ir saugiau, ir stabiliau. 1950 m. Julijonas su pagyrimu baigė berniukų gimnaziją, bet dėl tėvo prof. Stasio Šalkauskio prieškarinės veiklos, jis sovietinės okupacijos metais vos gavo leidimą stoti į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Tąkart jį užstojo tuometis universiteto rektorius ekonomistas prof. Jonas Bučas.

 

 

Vilniuje ėmė pildytis dar vaikystėje atsiradusi Julijos svajonė tapyti. Ji įsidarbino „Dailės“ kombinate dailininke portretiste. Išėjusi į pensiją, nutapė nemažai religinio turinio paveikslų įvairioms Lietuvos bažnyčioms.

 

Iki pat gyvenimo pabaigos ji tapė kunigų, kitų žymių žmonių portretus, buvo padariusi ir nemažai kopijų. Viena mėgstamiausių kopijų – Leonardo da Vinči „Madona Lita“, jos padaryta Sankt Peterburgo Ermitaže.

 

J. Paltarokaitės – Šalkauskienės kolekcijoje – daugiau nei 200 tapybos darbų: žymių asmenybių portretų ir šventųjų paveikslų, kitokių kompozicijų. Tapymas tapo J. Šalkauskienės pragyvenimo šaltiniu ir brangaus vyro S. Šalkauskio atminimo pagerbimo dalimi. Kiekvienais metais gegužės 22-ąją buvo iškilmingai švenčiama Julijos vardo diena. Susirinkdavo seni jos ir profesoriaus bičiuliai. O iš tikrųjų tai būdavo kasmetis filosofo S. Šalkauskio paminėjimas – prie jo portreto visada būdavo pamerkiamos baltos rožės. Anuo laiku kitaip minėti profesorių buvo pavojinga. Po tylių vyro pagerbimo vakarų sovietmečiu, Julija labai džiaugėsi Lietuvos atgimimu, tikėdamasi, kad ir visuomenė iš naujo atras šią iškilią šalies asmenybę – S. Šalkauskį.

 

 

Julija sulaukė savo mylimo profesoriaus ir vyro sugrįžimo. Tai jai buvo lyg gyvenimo dovana, ji parašė ir išleido knygą apie profesorių S. Šalkauskį.

 

Julija Šalkauskienė mirė prabėgus 53 metams po vyro netekties – 1994 m. lapkričio 19 d., buvo palaidota Vilniuje, Saulės kapinėse. 

2018 m. tose pačiose kapinėse šeimos kape Amžinojo poilsio atgulė ir judviejų sūnus fizikas, aktyvus visuomenininkas, publicistas, tautinės kultūros puoselėtojas, visuomenininkas, skautas dr. Julijonas Šalkauskis, atspindėjęs savo tėvo prof. Stasio Šalkauskio pilnutinės asmenybės sampratą ir su kaupu išpildydamas skautišką priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui.