Naujienos

Viena muziejaus bibliotekos knyga patraukė dėmesį: XVIII a. antroje pusėje Paryžiuje išleista, gausiai iliustruota nuostabiais architektūros detalių piešiniais, bet įrišta ne itin prabangiai, su nugarėlėje įspaustu pavadinimu „A MONSEIGNEUR LE COMTE D'ARTOIS“ ir savininko inicialais „F v S“. Savininką pavyko nustatyti greitai, nes knygos priešlapyje buvo ranka užrašyta pavardė Fr. Schwede ir nurodyti 1836 metai. Tačiau knygos pavadinimas nugarėlėje sukėlė abejonių – juk tai kreipinys į Prancūzijos karališkosios šeimos asmenį – Artua grafą. Pradėjus šią knygą tyrinėti atidžiau, paaiškėjo, koks vertingas leidinys, pažymėtas numeriu 8139 ir netiksliu pavadinimu, slėpėsi muziejaus bibliotekos lentynose, kokios istorinės asmenybės prisidėjo prie jo gimimo bei išsaugojimo. Pakeliaukime po Europą per šimtmečius, sekdami šios knygos pėdsakais.

Šios knygos idėja subrendo Džakomo Barocio (it. Giacomo Barozzi) galvoje. Jis gimė 1507 m. Vinjolos miestelyje netoli Bolonijos. Mokėsi Bolonijoje ir po 1530 m. persikėlė į Romą, kur piešė antikinių statinių liekanų elementus naujam Vitruvijaus traktato leidimui. 1541–1543 m. pabuvojo Fontenblo ir Paryžiuje, kur Prancūzijos karaliui Pranciškui I dirbo grupė italų menininkų. Grįžęs į Italiją, Džakomas Barocis suprojektavo Bokji rūmus Bolonijoje. Apie 1550 m. buvo pakviestas į Romą ir patvirtintas popiežiaus Julijaus III architektu. 1554 m. pagal Džakomo Barocio projektą Flaminijos gatvėje pastatyta Šv. Andriejaus bažnyčia, pirmoji su ovaliniu kupolu, bet vis dar stačiakampio plano. Po Julijaus III mirties, 1555 m., Džakomas Barocis daugiausiai dirbo Farnezių giminei. Įgijęs patirties ir norėdamas susisteminti savo žinias, 1562 m. išleido knygą „Penkių architektūros orderių taisyklės“ (it. Regola delli cinque ordini d’architettura), kuri Europos architektams tapo pagrindiniu veikalu apie orderius trims šimtmečiams į ateitį. Džakomas Barocis suprojektavo keliasdešimt pastatų visoje Italijoje, bet žymiausi iš jų yra Farnezės rūmai ir Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia (it. Il Gesù), pagrindinė jėzuitų ordino bažnyčia. Ji buvo pradėta statyti 1568 m., bet nebaigta iki architekto mirties. Šios bažnyčios planas, iliuziškai pabrėžiantis vidaus didybę, vėliau buvo atkartotas daugelyje kontrreformacijos statinių Europoje. Džakomas Barocis da Vinjola mirė 1573 m. Romoje, bet jo idėjos plito toliau, o „Penkių architektūros orderių taisyklės“ tapo pagrindu vėlesnių epochų architektų veikalams.

Džakomo Barocio architektūros vadovėlį XVIII a. papildė Žakas Raimondas Lukotte (pranc. Jacques Raymond Lucotte). Jis studijavo Karališkoje architektūros akademijoje Paryžiuje, vėliau dirbo architektu, bendradarbiavo su Deni Didro (pranc. Denis Diderot), 1751–1780 m. leidusiu garsiąją enciklopediją, parašė jai straipsnius apie mūrą, marmurą, mozaiką, staliaus darbus, šaltkalvystę, tiltų mechanizmus, turbulenciją ir kitus, pateikė daugiau nei 45 komentarus ir 650 brėžinių enciklopedijos IX–XVII tomams. Žakas Lukotte išleido du svarbiausius savo gyvenimo veikalus: „Modernusis Vinjola arba Elementarus architektūros traktatas“ (pranc. Le Vignole moderne, ou Traité elementaire d'architecture), 1772–1784 m., 3 tomai, ir „Mūro menas“ (pranc. l'Art de la maçonnerie), 1783 m.

Veikalo „Modernusis Vinjola arba Elementarus architektūros traktatas“ pirmasis tomas išleistas 1772 m. le Pére et Avaulez spaustuvėje Ruano mieste ir dedikuotas Artua grafui. Tituliniame lape tarp kolonų nupieštas biustas. Galbūt tai penkiolikmečio Artua grafo portretas? Apačioje pavaizduoti architekto darbo įrankiai, kolonų liekanos, knyga su užrašu „Modernusis Vinjola 1772“ ir paties Džakomo Barocio da Vinjolos portretas. Tarsi norėta pasakyti: „Sekdamas senuoju Vinjolos arcitektūros veikalu, aš pristatau jums naują ir dar geresnį architektūros vadovėlį“.

Antrasis traktato tomas pasirodė po devynerių metų pertraukos – 1781 m., o trečiasis – netrukus, 1784 m. Abu tomai išleisti brolių Kampionų (pranc. Campions) spaustuvėje Ruane, ir taip pat dedikuoti Artua grafui. Visus trijų tomų tekstus rašė ir iliustracijas piešė pats Žakas Raimondas Lukotte. Kiekvienas tomas turi po 36 iliustracijų lapus, kai kurie jų didesnio nei knyga formato, atlenkiami. Įspūdingi atskirų architektūros elementų piešiniai, nuostabūs triumfo arkų, fontanų, pastatų fasadų pavyzdžiai rodo aukštą šio architekto profesionalumą. Deja, Žako Raimondo Lukotte veikla, o gal ir gyvenimas, nutrūko 1789 m., prasidėjus Prancūzijos didžiajai revoliucijai. Bet jo išleisto architektūros traktato egzemplioriai paplito po visą pasaulį, jie saugomi žymiausiose pasaulio bibliotekose, iš jų mokėsi ir mokosi būsimi architektai.

Bent vieną šios knygos egzempliorių turi ir Arsenalo biblioteka Paryžiuje. Šios bibliotekos istorija prasideda XVIII amžiuje nuo markizo de Paulmi d'Argensono (pranc. de Paulmy d'Argenson), aistringo bibliofilo, kuris surinko didžiulę knygų bei rankraščių kolekciją ir 1785 m. ją pardavė Artua grafui. Po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, 1797 m. biblioteka tapo vieša. Restauracijos metais karaliaus Liudviko XVIII įsakymu aristokratams sugrąžintos jų valdos ir turtai, todėl 1816 m. Arsenalo biblioteka vėl perduota Artua grafui ir buvo pavadinta „Monsieur's Library“. Tuo metu sudarytame šios bibliotekos inventoriuje išvardintos net 154 077 knygos ir rankraščiai.

Kas gi buvo tas Artua grafas, kuriam Žakas Raimondas Lukotte dedikavo savo architektūros traktatą ir kuris įsigijo tokią didelę ir vertingą biblioteką?

Karolis, Artua grafas iš Burbonų dinastijos, gimė 1757 m. Versalyje. Jo tėvas Prancūzijos dofinas Liudvikas Ferdinandas, motina Marija Žozefa Saksė, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III dukra, o seneliai – karalius Liudvikas XV ir Marija Leščinska, buvusio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Leščinskio dukra. Likimas Karoliui lėmė būti tik ketvirtuoju eilėje į sostą (po tėvo ir dviejų vyresniųjų brolių), tad nuo jaunų dienų jis gyveno nerūpestingą karališkosios šeimos nario gyvenimą be pareigos mokytis valdyti valstybę. Po senelio Liudviko XV mirties ir broliui Liudvikui XVI tapus karaliumi, Artua grafas palaikė kompaniją jo nuobodžiaujančiai žmonai Marijai Antuanetei siautulinguose vakarėliuose, kurie dažnai vykdavo Versalio rūmuose, Paryžiuje ar jo apylinkėse, netgi tokioje makabriškoje vietoje kaip Paryžiaus katakombos (požeminės kapinės). S. Cveigo romane „Marija Antuanetė“ Artua grafas apibūdinamas kaip „lengvabūdis, palaidas, įžūlus, bet lankstus ir apsukrus, jis kamuojamas tos pačios baimės kaip ir Marija Antuanetė: kad tik netektų nuobodžiauti ar užsiimti rimtais dalykais. Mergišius, paskendęs skolose, linksmas elegantas, pagyrūnas, veikiau įžūlus nei drąsus, veikiau paviršutiniškai kibirkščiuojantis nei aistringas, jis vadovauja guviajam pulkui, vos tik kur atsiranda koks naujas sportas, nauja mada, nauja linksmybė, ir netrukus prisirenka daugiau skolų nei karalius, karalienė ir visi rūmai, drauge paimti“. Taigi, ir Artua grafas prisidėjo prie Prancūzijos didžiosios revoliucijos kilimo, kurios metu pasikeitė ne tik jo, visos karališkosios šeimos, bet ir aristokratijos gyvenimas, žuvo daug nekaltų žmonių Prancūzijoje. Pasikeitė ir viso pasaulio istorijos raida.

1789 m. prasidėjus revoliucijai, Artua grafas, pirmasis iš karališkos šeimos narių, pasitraukė į užsienį, buvo vienas emigrantų lyderių, mėgino vadovauti Vandėjos rojalistų sukilimui. Napoleono valdymo metu jis klajojo po Europą, gyveno Didžiojoje Britanijoje, lankėsi Austrijoje, Prūsijoje, net Rusijoje. Napoleonui pralaimėjus, į valdžią Prancūzijoje sugrįžo Burbonai. Karaliumi tapo revoliucijos metu giljotinuoto Liudviko XVI brolis Liudvikas XVIII, iš pradžių vykdęs nuosaikią politiką, o vėliau bandęs stiprinti savo galią. Tuo metu Artua grafas vadovavo ultrarojalistų partijai. Mirus karaliui Liudvikui XVIII, Artua grafas, jauniausias iš brolių, buvo paskelbtas Karoliu X – Prancūzijos ir Navaros karaliumi, Andoros princu. Nuo pat savo valdymo pradžios jis bandė atkurti absoliutizmą: iškilmingai, pagal senas tradicijas buvo vainikuotas Reimso katedroje (paskutinis iš Prancūzijos valdovų), protegavo Katalikų Bažnyčią ir senąją aristokratiją. Per didžiąją revoliuciją emigravę didikai gavo kompensacijas už nacionalizuotas žemes, buvo įvesta mirties bausmė už šventvagišką elgesį.

Tokia Karolio X politika sustiprino opoziciją ir paskatino kilti 1830 m. Liepos revoliuciją Prancūzijoje. Dalis vyriausybės pajėgų perėjo į sukilėlių pusę. Kautynėmis buvo paimti karaliaus Tiuilri rūmai. Bijodamas, kad jo neištiktų brolio Liudviko XVI likimas, Karolis X atsisakė sosto ir emigravo į Didžiąją Britaniją, vėliau ilgesnį laiką gyveno Prahoje. Mirė 1836 m. Goricijoje, „Austrijos Nica“ vadinamame kurorte, Burbonų šeimos apsuptyje.

Tais pačiais metais, kai miršta nuverstasis Prancūzijos karalius Karolis X, kažkoks Fr. Schwede architektūros traktato priešlapyje įrašo savo pavardę ir 1836 metus. Knyga vertinga, su nuostabiais piešiniais, bet be viršelių ir pavadinimo. Kieno rankose ji pabuvojo per penkiasdešimt savo klajonių metų? Ar ją vartė Artua grafas, ką tik išleistą ir jam dedikuotą, ir Prancūzijos didžiosios revoliucijos metais klajodamas po Europą kažkam padovanojo? Gal šios revoliucijos metu ji tapo grobiu vargšų, tempusių iš aristokratų namų viską, ką buvo galima išmainyti į kepalą duonos? Galbūt pateko į sankiuloto rankas, kuris iš prabangių odinių viršelių pasidarė sau batų padus ir šturmavo Bastiliją? O gal ši knyga buvo pagrobta iš Tiulri rūmų jau kitos, Liepos revoliucijos metu. Kaip ji pateko į Fr. Schwede rankas? Šito, matyt, jau nesužinosime.

Nežinomas kol kas lieka ir Fr. Schwede. Šios pavardės gan dažnos Rytų Prūsijoje ir buvusios Livonijos (dabar Latvijos ir Estijos) teritorijoje. Tačiau internetiniuose puslapiuose nepavyko rasti žmogaus, gyvenusio XIX a. pirmoje pusėje, kurio vardas prasidėtų raidėmis Fr: nei Frederick, Friedrick, Franz ar Fritz. Galbūt Fr. Schwede nebuvo žinomas žmogus, bet pakankamai turtingas ir kilmingas, nes nepagailėjo pinigų šio vertingo architektūros vadovėlio įrišimui, o jo vardo ir pavardės raides, įspaustas naujojo viršelio nugarėlėje, skiria raidė „v“ – bajoriškos kilmės ženklas. Deja, nei jis, nei knygrišys nebuvo eruditai, gal net prancūzų kalbos nemokėjo. Įrišant visus tris tomus kartu, sumaišytas ir tomų, ir jų iliustracijų lapų eiliškumas, o knyga pavadinta „A MONSEGNEUR LE COMTE D'ARTOIS“, t. y. kreipiniu į karališkos giminės atstovą, kuris užrašytas visų trijų tomų pradžiose.

Kiek ilgai Fr. Schwede naudojosi šia knyga ir ar iš viso ją skaitė? Knygos puslapiai nesuplėšyti, paraštės neprimargintos pastabomis, iliustracijos neapipaišytos ir nenuspalvintos, kaip senose knygose pasitaiko aptikti. Gal ji tiesiog buvo lentynos puošmena ir retas daiktas, kurio nevalia bet kam čiupinėti? O gal gulėjo palėpėje niekam nereikalinga, užnešta užmaršties dulkėmis? Ne, atrodo, kad vienam žmogui, pavarde Perkauskis, ji tikrai buvo vertinga.

Pirmojo knygos tomo pradžioje, po žodžių „A MONSEGNEUR LE COMTE D'ARTOIS“ yra įrašas pieštuku: „Perkauskis“. Taip lietuviškai savo knygas ir žurnalus užsirašydavo Juzefas Perkovskis (lenk. Jozef Perkowski), Džiuginėnų dvarelio šalia Telšių paveldėtojas.

Juzefas ir jo brolis dvynys Tadeušas gimė Džiuginėnuose 1896 m. lapkričio 23 d. gydytojo Severino Perkovskio ir Vandos Teresės Gorskytės šeimoje. Severinas Perkovskis, kilęs iš Lenkijos bajorų, buvo garsus to meto chirurgas urologas, įvairių medicinos draugijų tikrasis ir garbės narys. Dalyvavo 1863 m. sukilime, todėl buvo priverstas emigruoti į Prancūziją. Medicinos mokslus tęsė Sorbonoje ir 1869 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Už pasižymėjimą Prancūzijos – Prūsijos kare1871 m. jam buvo suteikta Prancūzijos pilietybė, tačiau S. Perkovskis 1874 m. grįžo į Varšuvą, kur užsiėmė medicinos praktika ir mokslu. Ten Perkovskių dvynukai ir trejais metais vyresnė sesuo Jadvyga mokėsi, tik per vasaros atostogas lankydavo mamos gimines Žemaitijoje ir gyvendavo Vandos paveldėtame Džiuginėnų dvarelyje. Prisimindamas tas dienas, Juzefas Perkovskis rašė profesoriui Pauliui Galaunei: „[...] jaučiu gilų sentimentą Žemaitijai, jos puošybai, ir tai jau nuo ankstyvos vaikystės... Būdamas mokykloje, praleisdamas didesnę laiko dalį Varšuvoje, visuomet ilgėjausi to krašto, kuris atrodo man pilnas savitumo ir labai subtilus...“

1907 m. mirė tėvas, o 1914 m. ir mama, sulaukusi vos penkiasdešimties metų. 1915 m. dvyniai baigė gimnaziją ir pasuko skirtingais keliais. Tadeušas Varšuvos universitete studijavo istoriją ir meno istoriją, gyveno kartu su seserimi Jadvyga. O Juzefas sugrįžo į Džiuginėnus. Kraštotyrininkas Juozas Normantas savo darbe „Džiuginėnų Gorskiai ir Perkovskiai“ taip aiškina Juzefo apsisprendimą: „Motinos mirtis jam buvo sunkiai pakeliama. Todėl jis, tapęs našlaičiu, nemėgino stoti į aukštąją mokyklą Varšuvoje, bet tuojau pat parvažiavo į savo vaikystės pasaulį – į Džiuginėnus, kur jo be galo laukė geroji, nelaimingoji močiutė M. Gorskienė. Jį, devyniolikmetį jaunuolį, iš nevilties išgelbėjo karšta močiutės meilė, žavintis vaikystės pasaulis Džiuginėnuose, subtilus gamtos grožis, laukų vienuma, dvaro miškų tyla, prie pat dvaro prigludusių trijų ežerų trauka, Durbino upelio čiurlenimas, dailės bandymai, žemaičių liaudies meno kūrinių kopijavimas, o vėliau jų, taip pat ir gamtos objektų, žmonių įamžinimas fotojuostose“.

Jautrų, vienišą Juzefą gelbėjo ir knygų skaitymas. Džiuginėnų dvarelyje buvo saugoma kelių Gorskių giminės kartų kaupta biblioteka: knygos, žurnalai, laikraščiai lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Magdalena Gorskytė-Komorovska, Juzefo ir Tadeušo pusseserė, savo knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ prisimena: „Džiuginėnuose niekas nepasikeitė. Randame gerai pažįstamus paveikslėlius ir pelėdos iškamšą ant knygų spintelės, o pro langus bet kuriuo metu matomas Džiugas. Mėnulio, saulės šviesoje ir baltame rytmečio rūke...“

Sėdėdamas Džiugo piliakalnio šešėlyje, Juzefas Perkovskis studijavo Vakarų Europos meną, keliaudamas po Žemaitiją piešė senolių pastatytus kryžius, koplytstulpius. Ir rašė pagrindinį savo darbą – „Ornament, forma i symbolika w sztuce ludowej na Źmudzi“ (iš lenkų kalbos išvertus: Žemaitijos liaudies meno ornamentika, forma, simbolika). Deja, nespėjo jo išspausdinti, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o netrukus ir sovietų okupacija, pražudžiusi abu brolius dvynius.

1939 m. rugsėjo pradžioje, vokiečiams okupuojant Lenkiją, Tadeušas Perkovskis su šeima pasitraukė į Lietuvą, bet rugsėjo pabaigoje buvo uždarytas į internuotų lenkų stovyklą. Iš jos pavyko ištrūkti tik brolio ir sesers dėka. Tadeušas su šeima apsigyveno Džiuginėnuose. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. vasarą, jam teko slapstytis nuo vokiečių okupantų dėl savo ankstesnės veiklos Dancige. Tačiau išgyventi nepavyko – 1942 m. birželio 27 d. jis, apsistojęs Ustronėje pas giminaitį, buvo nušautas kažkokių banditų. Palaidotas už Lietuvos ir Baltarusijos sienos, kapinėse prie Borodzieničės bažnyčios.

1940 m. vasarą, kai sovietų okupantų valdžia pradėjo Lietuvos dvarų turto nacionalizaciją, Juzefas Perkovskis vaikštinėjo po savo dvarelį pasimetęs, nežinodamas ką daryti, klausinėjo savo tarnų, ar šie duosią jam pavalgyti, kai jis nieko nebeturės. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas dokumentas, liudijantis tragišką menininko mirtį. Pranas Genys rašte, siųstame Kauno valstybiniam kultūros muziejui, rašė: „1940 m. rugsėjo 16 d. dailininkas Perkowskis prieš mirdamas atnešė man savo didžiulį veikalą „Žemaičių Meno Monografiją“, savo straipsnių iškarpas ir kitokią savo darbų medžiagą ir prašė priimti, sakydamas „atnešiau Tamstai“... Tada aš nesupratau, kad dailininkas rengiasi nusižudyti. Praėjus savaitei laiko, jis tai padarė. Tada man paaiškėjo, kad jis į mano rankas net prie liudininkų įteikė savo viso gyvenimo mokslinį darbą, palikimą. Vėliau jo sesuo ir brolis įteikė man visus jo rankraščius, darbus, Džiuginėnų dvare esančias klišes, knygas ir kt. Taigi, visas dailininko palikimas dabar yra mano asmeniškoj globoj „Alkos“ muziejuje. Be to, atgabenau jau prieš mėnesį laiko į muziejų visą Džiuginėnų dvaro biblioteką, paveikslus, baldus ir šiaip muziejinius daiktus. Taigi visas Džiuginėnų dvaro palikimas yra „Alkos“ muziejuje“.

Kraštotyrininkas Juozas Normantas, remdamasis dvare gyvenusių asmenų prisiminimais, jautriai aprašo paskutines Juzefo Perkovskio gyvenimo dienas. Taip pat užsimena, kad Jadvyga ir Juzefas Perkovskiai vertingesnius dokumentus, knygas, asmeninius daiktus išvežę pas patikimus žmones: Kvietkauską į Rubežaičių kaimą, Dajorienę, gyvenusią Vigontiškėse, o didelę dalį Džiuginėnų dvaro archyvo perdavę saugoti Stasei Gumuliauskaitei Telšiuose. Ar pavyko Pranui Geniui vėliau surinkti visą išbarstytą Džiuginėnų dvaro biblioteką su knygomis ir archyvu? Turbūt ne, nes po karo vėl sugrįžus sovietų valdžiai, pats Pranas Genys buvo išvarytas iš muziejaus ir net iš Telšių.

Tarp Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų ir Perkovskių pavardėmis pažymėtų septyniasdešimt knygų, du trečdalius sudaro meno albumai, menininkų biografijos, parodų katalogai. Dalį jų iš Lenkijos parsivežė pats Juzefas Perkovskis, 1923–1928 m. studijavęs Varšuvos dailiųjų menų mokykloje, grafikos skyriuje. Tarpukariu periodinius leidinius ir knygas į Džiuginėnus parsisiųsdavo iš Vokietijos ar Prancūzijos. Seniausia Džiuginėnų dvarui priklausiusi knyga ir yra 1772–1784 m. prancūzų kalba išleistas architektūros traktatas „Modernusis Vinjola“, kurį tyrinėti padėjo Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Daina Čenytė. Kita dalis (gal net didesnė) šio dvaro bibliotekos knygų, saugotų muziejuje, galėjo būti pokario laikotarpiu išvežta į Knygų rūmus Vilniuje, kartu su kitų Žemaitijos dvarų bibliotekų knygomis.

Bet kaip į mažą provincijos dvarelį atkeliavo ši vertinga knyga? Gal gydytojas Severinas Perkovskis ją parvežė iš Prancūzijos ar pats Juzefas nusipirko antikvariate Varšuvoje? O gal atsivežė brolis Tadeušas, nepriklausomos Lenkijos diplomatas, kurį laiką dirbęs Dancige? Į šiuos klausimus atsakymo jau nerasime, nebent Gorskių archyvuose pavyktų kokių užuominų aptikti. Bet paskutinis šios knygos savininkas tikrai buvo Juzefas Perkovskis – Varšuvos didmiesčio šurmulį iškeitęs į Žemaitijos miškų tylą, pramokęs savo protėvių kalbos, pasirašinėjęs lietuviškai ir net norėjęs tapti Lietuvos respublikos piliečiu.

2024 m. naujai atidarytoje „Alkos“ ekspozicijoje, pokario tremtims ir netektims skirtoje salėje, apie dviejų draugų, dvarininkų ir menininkų Leopoldo Andrijausko ir Juzefo Perkovskio likimus pasakojančioje vitrinoje eksponuojama per tris šimtmečius išsaugota knyga „Modernusis Vinjola arba Elementarus architektūros traktatas“ – tarsi liudininkė visų XVIII–XX a. Europoje vykusių revoliucijų, karų ir okupacijų, naikinusių žmones, kultūros vertybes bei atmintį apie juos.