Naujienos

1944 m. Raudonajai armijai vėl okupavus Lietuvą, beveik dešimt metų vyko pasipriešinimas sovietų valdžiai – partizaninis karas. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) Telšių skyriaus pirmininkės Adolfinos Striaukienės ir partizanų istorijos tyrinėtojo Romualdo Jonušo lydimi, Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mantas Serva, Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistė Monika Domarkienė ir Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė leidosi į ekspediciją po Telšių rajoną. Kelionės metu buvo siekiama aplankyti partizanų kovų ir jų atminimo įamžinimo vietas – paminklus.

Kadangi Visuomeninės organizacijos LPKTB Telšių skyriaus nariai kreipėsi į Savivaldybę dėl tolimesnės paminklų priežiūros ir jų išsaugojimo, paminklai buvo fiksuojami, įtraukiami į sąrašus, siekiant paminklų priežiūrą perduoti savivaldybės administracijai, seniūnijoms. LPKTB Telšių skyrius, bendradarbiaudamas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGTC), Telšių rajono savivaldybe ir kitų rėmėjų dėka įamžino svarbiausias partizanų kovų, žuvimo, palaidojimo vietas Telšių rajone.

Partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje dėl įvairių aspektų: trukmės, visuotinimo (per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir partizanams nepalankių jėgų santykio. Šiame kare žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų. Galime pagrįstai didžiuotis savo tėvų, senelių ir prosenelių karta, drąsiai gynusia laisvę ir tvirtai tikėjusia būsima Lietuvos nepriklausomybe. Šioje kovoje aktyviai dalyvavo ir Telšių bei gretimų rajonų žmonės, susibūrę į Žemaičių apygardos Šatrijos ir Alkos rinktines.

Pirmiausia, mūsų kelionės vadovai mus vedė klaidžiais, bet jiems gerai žinomais Dievo Krėslo miško keliais Žarėnų seniūnijoje. Čia išduoti partizanai 1949 m. gegužės 21 d. narsiai kovėsi ištisą dieną. Šių kautynių metu žuvo septyni Žarėnų kuopos partizanai: Petras Bartkus-Zuikis, Teodora Bartkutė-Tavosė, Irena Belazaraitė - Žibuoklė, Raimondas Bijeika-Kriukis, Juozas Kreivys-Bielskis, Aloyzas Mažutis-Šarūnas, Antanas Parimskis. Ilgai buvo nežinoma jų užkasimo vieta. Tik 1999 m. pavyko jų palaikus atrasti Ariškės miškelyje ir palaidoti Žarėnų kapinaitėse. Dabar šią vietą žymi metalinis kryžius ir stendas. Taip pat Dievo Krėslo miške, keturių kelių sankryžoje, Romualdo Jonušo dėka 2016 m. gegužės 21 d. buvo atidengtas paminklas, skirtas Šatrijos rinktinės partizanų atminimui įamžinti, o vienas iš keliukų veda į rekonstruotą partizanų bunkerį. Užsukame į Žarėnų kapines, kur sustojame tylos – maldos minutei pagerbti žuvusių partizanų.

Iš Žarėnų pasukame Varnių link. Varniuose, netoli buvusios NKVD stribų būstinės Dariaus ir Girėno gatvėje, LPKTB Telšių skyriaus ir jo pirmininkės Stefanijos Kryževičienės iniciatyva iškilo mūrinė Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Netoli koplytėlės, ant kalvelės, minint 60-ąsias Žemaičių apygardos partizanų  vado Vlado Montvydo-Žemaičio žūties metines, 2013 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos laisvės armijos (LLA) ir jos pirmininkės Irenos Montvydaitės-Giedraitienės iniciatyva pastatytas granitinis paminklas paskutiniam Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui atminti su įrašu „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ Paminklą pašventino Telšių miesto garbės pilietis, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Iš Varnių pasukome link Telšių. Pakeliui stabtelėjome Viešvėnų seniūnijoje, Syderių kaime, kur Antanui Dapkevičiui priklausiusiame name buvo įrengtas Žemaičių apygardos, vadovaujamos Vlado Montvydo-Žemaičio, štabo bunkeris. Jame buvo redaguojama ir spausdinama partizanų spauda. Čia buvo išspausti ir keli leidiniai: „Malda girioje“, „Kovojantis lietuvis“, o 1952 m. eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Manoma, kad šis leidinys buvo slapta surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje. Partizanų spausdintas žodis dažnai buvo galingesnis nei ginklai, ne veltui jo itin bijojo ir nekentė sovietai.

1952 m. gruodžio 23 d. stribai apsupo sodybą. Pogrindinės spaudos redaktorė gimnazistė Monika Alūzaitė (1931-1997) dar spėjo sunaikinti archyvą. Įvyko susišaudymas. M. Alūzaitė supratusi, kad jėgos nelygios, bandė nusišauti, tačiau liko gyva ir buvo ištremta į Angarską (Irkutsko sritis), Orlovos-Rozovos lagerį. Nepaisant to, jai pavyko išgyventi ir grįžti į Lietuvą, kur parašė ir 1996 m. išleido prisiminimų knygą „Erškėčių keliu“. Bunkeris sunyko, buvo užpiltas smėliu, tačiau išlikęs namas dabar priklauso Stasiui Bumblauskui. Ant namo sienos 2013 m. gegužės 23 d. LPKTB Telšių skyriaus ir jo pirmininkės Adolfinos Striaukienės iniciatyva bei Telšių rajono savivaldybės paramos dėka atidengta paminklinė lenta, ant kurios užrašyta: „Šiame A. Dapkevičiaus name Žemaičių apygardos štabo bunkeryje redaguota ir spausdinta spauda. Čia 1952-12-23 d. MGB suėmė sunkiai persišovusią „Malda girioje“ redaktorę Moniką Alūzaitę-Kuličauskienę /1931-1997/. Po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu.“

Pravažiavus Rainius, prieš akis iškyla lyg ore plevenanti Rainių Kančios koplyčia (architektas Jonas Virakas, Algirdas Žebrauskas), menanti 1941 m. birželio 24-osios naktį Raudonosios armijos žiauriai nukankintus 73 Telšių politinius kalinius ir kitas raudonojo teroro aukas. Koplyčią pastatyti iniciatyvos ėmėsi Žemaičių kultūros draugija. Koplyčią iškilmingai pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius 1991 m. birželio 23 d., prisimenant Rainių kankinių nužudymo 50-ąsias metines. O kitoje kelio pusėje Rainių kankinių atminimui ošia ąžuolynas, pasodintas 1991 m. birželio 23 d. Prie kiekvieno medelio – kankinio vardinė lentelė. Miškelyje vietą, kur buvo užkasti kankinių kūnai, žymi Regimanto Midvikio sukurtas kryžius, pastatytas 1991 m. lapkričio 1 d.

Aplenkę Telšius, pasukome link Nevarėnų, stabtelėjome ties 7 kilometru prie jaukaus miško keliuko, vedančio į Gadūnavą. Čia, šimtamečių eglių pavėsyje, rymo 2013 m. gegužės 10 d. iškilmingai atidengtas skulptoriaus prof. Osvaldo Neniškio sukurtas pilko granito kryžius, skirtas Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanams atminti. Ant paminklo iškalta dedikacija: „Žemaičių apygardos Telšių būrio partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945-1953 m. Juodikių, Kalnėnų, Sarakų miškų masyvuose, atminti. 2013“.  Kitoje paminklinio akmens pusėje išvardyti Telšių būrio vadai: Konstantinas Galdikas-Dūda, Juozas Akavickas-Stalinas, Steponas Paulauskas-Bitė. Šio paminklo iniciatorė partizanų būrio vado Konstantino Galdiko žmona – Aleksandra Jonauskytė-Galdikienė-Prijalgauskienė, jai talkino LPKTB Telšių skyriaus pirmininkė Adolfina Striaukienė, kraštotyrininkas Alfredas Jonušas ir kiti.

Netrukus prieš akis iškilo Nevarėnų bažnyčios bokštas. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje – partizanų kapas, kurį 2012 m. rugsėjo 16 d. papuošė skulptoriaus Jono Jogėlos paminklas, iškilęs LPKTB Telšių skyriaus ir jo pirmininkės Adolfinos Striaukienės iniciatyva ir LGGRTC finansinės paramos dėka. Čia ilsisi smogiko „Petrov“ – Vacio Kuodžio išduoti 1951 m. gegužės 9 d. susirėmimo metu su Telšių MGB ir stribais Balėnų miške žuvę Žemaičių apygardos Alkos rinktinės Nevarėnų ir Sedos būrio partizanai: Vytautas Laurinavičius-Šviesa, Stasys Lukšas-Voldemaras, Tadas Norkus-Vėtra, Marijona Norkutė-Giraitė, Valerija Norkutė-Smilgelė, Kostas Paulauskas-Raketa, Vaclovas Razonas-Vitka, Antanas Bernotas-Lendrė, Stefanija Kozickaitė-Eglutė. Partizanų vardai iškalti granito plokštėje, pati kapavietė išgrįsta akmenimis, ant akmeninio grindinio paguldytas kylantis stilizuotas šviesaus granito Vyčio kryžius, primenantis, kaip stribai miestelių aikštėse sumesdavo išniekintus partizanų kūnus, o paskui nežinia, kur užkasdavo. Taip pat buvo ir Nevarėnuose, žaliame tyliame miestelyje, jaukiai įsikūrusiame prie Burbesio upelio. Visi žuvusieji buvo užkasti Nevarėnų žvyrduobėje.

Prasidėjus Atgimimui, vietos Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus ir Šaulių iniciatyva partizanų palaikai 1989 m. lapkričio 5 d. buvo palaidoti Nevarėnų bažnyčios šventoriuje, o ant antkapinio kryžiaus, kurį padarė Stanislovas Puplauskas, buvo užrašyta: „Čia palaidoti 9 žuvę partizanai 1951 m.“ Deja, vieną naktį kryžius buvo nupjautas, liko tik lentelė su užrašu ir bevardė plokštė. Prisimenant kruvinas kautynes, 2007 m. Balėnų miške, netoli kautynių vietos, prie kelio Tirkšliai – Mažeikiai, LPKTB Mažeikių skyriaus iniciatyva pastatytas Atminimo ženklas. Šiame mūšyje į nelaisvę pateko Genė Strimaitytė, o iš apsupties prasiveržti pavyko Vytautui Visminui, Aleksui Gimbutui, Adomui Lukošiui ir penkiais šūviais sužeistam Stasiui Kvečui. Paliepkalnio kaime, netoli Nevarėnų miestelio, ant aukštumos, 30 m. nuo Nevarėnų kuopos štabo buvusios žeminės įgriuvos, padarytas akmenų mūro monumentas, papuoštas heraldikos ženklais. Jis skirtas Žemaičių apygardos Alkos rinktinės partizanų atminimui. Ant paminklo iškaltas įrašas: „Šioje vietoje, Paliepkalnio k., Z. U. V. Butkų sodyboje, 1944 – 1952 m. buvo Žemaičių apygardos Alkos rinktinės Nevarėnų kuopos štabo bunkeris. 1951 m. lapkričio 9 d. MGB apsupo, žuvo: kuopos vadas leit. Pranas Šiuša-Genys, g. 1914 m., Barbora Vilnienė-Gegutė, g. 1928 m. Suimti: sužeistas partizanas Vytautas Visminas-Ąžuoliukas, g. 1930 m., ir bunkerio ryšininkė Vanda Butaitė Bandzevičienė-Vaidilutė, g. 1926 – 1997 m., su tėvais. Iki savo žūties kuopai vadovavo leit. Ignas Šapkūnas-Meistras, g. 1914 – 1951. Stasys Lukšas-Valdemaras, g. 1923 – 1951, Petras Lukšas-Daktaras, g. 1918-1950, Vladislovas Visminas-Kęstutis, g. 1924-1951, Aleksandras Visminas-Vydūnas, g. 1922-1951, Ignas Lukšas, g. 1919-1945. Karžygių atminimui – kovos draugai ir giminės.“

Iš Nevarėnų vingiuotais Žemaitijos aukštumos keliais pasukome link Eigirdžių, kur Degaičių seniūnijoje, Laukstėnų kaime, stovi paminklas Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanams.Trijų kryžių pilko granito paminklą sukūrė prof. Osvaldas Neniškis. Skulptūra iškilmingai atidengta 2015 m. lapkričio 14 d. Paminklas iškilo LPKTB Telšių skyriaus pirmininkės Adolfinos Striaukienės iniciatyva, kurią parėmė LGGRTC ir kiti aukotojai. Paminkle įamžintos žuvusių partizanų pavardės: nuo 1950 m. Šatrijos rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo viršininkas mokytojas Ignas Čėsna-Žentas, Petras Lileikis-Žuvelė, Alfonsas Venckus-Karūža, Antanas Žimkus, Adolfas Scherlė (?) – vokiečių tautybės štabo narys, gerai žinomas tik slapyvardžiu Pranukas, Augusto Juozas, Vikruolis - partizanų gretose kovojęs nuo pat 1945 metų. 1951 m. rugpjūčio 29 d. Laukstėnų miške, greta Aleksandro Paulausko (iki ištrėmimo – Venckų) sodybos, gausi Telšių rajono MGB skyriaus operatyvinė-čekistinė grupė ir okupacinės vidaus kariuomenės 32 šaulių pulko kariai, vykdydami gerai suplanuotą ir parengtą karinę operaciją, aptiko ten buvusius 7 Šatrijos rinktinės partizanus. Jiems pavyko tarp partizanų ryšininkų infiltruoti MGB agentą, slapyvardžiu „Tapor“ („Kirvis“) ir sužinoti partizanų susitikimo vietą. Partizanai narsiai kovėsi, tačiau jėgos buvo nelygios. Kautynių metu žuvo penki partizanai, o du iš jų buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę gyvi (Steponas Geštautas-Uošvis ir Petras Barauskas-Erelis). Propagandiniais tikslais, siekiant dar labiau įbauginti žmones, LSSR MGB vidaus kariuomenės Karinis tribunolas suorganizavo viešą parodomąjį partizano Stepono Geštauto teismą Plungės kino teatro salėje. 1951 m. spalio 32 d., pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-8 str., jis buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausme buvo nuteistas ir Petras Barauskas, jo artimieji ištemti į Sibirą.

Išvykome link Alsėdžių. Skirpsčių miške, prie kelio Alsėdžiai-Plateliai stovi paminklinis kryžius, skirtas pogrindyje įkurtam Žemaičių legionui atminti. Pastatytas 1996 m. lapkričio 24 d. LPKTB Telšių skyriaus ir jo Atminties grupės vadovo Zenono Jaškos iniciatyva. Kryžius stovi netoli nuo Skirpsčių kaime stovėjusios Pocių sodybos, kur 1944-1945 m. veikė pirmasis Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono štabas. Jis skirtas ir šiose apylinkėse žuvusių Žemaičių apygardos Alkos rinktinės partizanams atminti. 

Grįžę į Telšius, pirmiausia, stabtelėjame Kalno gatvėje prie 26 numeriu pažymėto namo, ant kurio sienos LPKTB Telšių skyriaus iniciatyva kabo memorialinė lenta, skirta LLA Žemaičių legiono vadui Jonui Semaškai-Liepai atminti. Jis kurį laiką gyveno šiame name, vadovaudamas Žemaičių legionui. Atminimo lenta iškilmingai atidengta 2008 m. liepos 18 d.

Anuomečio Telšių mero Juozo Butkevičiaus ir LPKTB sumanymu 2003 m. kovo 11 d. atminimo lenta buvo atidengta ir prie pastato Telšiuose, Žemaitės g. 11, kuriame pokaryje buvo kalinamos ir tardomos čekistų ir stribų aukos. 1998 m. spalio 16 d. LPKTB Telšių filialo iniciatyva ir lėšomis Žemaitės gimnazijoje buvo atidengta skulptoriaus Gintaro Gailiaus sukurta atminimo lenta. Pastaroji skirta dviem iškiliems šios mokyklos abiturientams: Adolfui Eidimtui – paskutiniam LLA vadui, sušaudytam sovietų, ir Vitoliui Martinavičiui - pogrindinės moksleivių organizacijos nariui, žuvusiam 1953 m. Vorkutos lageryje vykusio politkalinių sukilimo metu. 1997 m. LPKTB Telšių skyriaus pastangomis Telšiuose, Respublikos gatvėje, prie buvusio KGB ir sovietinės milicijos pastato, kuriame nuo 1947 m. iki nepriklausomybės atgavimo buvo kalinami, tardomi ir kankinami politiniai kaliniai, suimti ryšininkai ir partizanai, 1997 m. buvo pritvirtinta menininko Gintaro Gailiaus sukurta atminimo lenta. Čia 15 parų kalinti buvo Telšių Katedros zakristijonais tuo metu tarnavę Gediminas Numgaudis (dabar – kunigas, pranciškonas) ir Egidijus Gricius (Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jiedu buvo teismo reabilituoti). Jie 1988 m. vasario 16 d. buvo sulaikyti kagėbistų prie senųjų miesto kapinių vartų, norėdami padėti gėlių ant Rainių kankinių kapo. Tai buvo paskutinis Telšių kagėbistų „pasispardymas“. 1988 m. birželio 3 d. gimęs Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis  galinga banga juos nunešė į istorijos sąvartyną. Mūsų kelionė baigėsi Nepriklausomybės aikštėje, kurioje į dangų kyla didingas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas memorialas, skirtas šviesiam Žemaičių apygardos partizanų ir visų kovotojų už Žemaitijos ir Lietuvos laisvę atminimui (archit. Algirdas Žebrauskas). Atidengtas 2005 m. birželio 10 d. Tai bendras LPKTB Telšių skyriaus,  LGGRTC ir Telšių savivaldybės projektas.

Partizanų kelio pasakojimas svarbus visiems, ypač jaunajai kartai, kuri dar tik ugdo ir formuoja savo istorijos pažinimą. Partizanų kovų ir atminimo vietas būtina puoselėti, nes tai – ženklai, kurie mums primena, kad tauta gyva tol, kol ji pamena savo valstybės istoriją, gerbia savo didvyrius ir yra pasiryžusi kovoti už laisvę.