Naujienos

Visas A. Kazragio gyvenimas susijęs su Žemaitija: gimė 1928 m. balandžio 28 d. Darbėnuose, Antrojo pasaulinio karo metais glaudėsi Mosėdyje pas močiutę, mokėsi Salantų progimnazijoje, baigė Telšių gimnaziją, trumpai studijavo Vilniaus universitete lituanistiką, tačiau viešai pasisakęs prieš sovietų valdžios vykdomus lietuvių trėmimus, turėjo palikti universitetą, grįžo į Telšius, dirbo laikraščio redakcijoje, neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką. Ir nepaliovė kurti: savo jausmus rimavo į eilėraščių posmus, dirbdamas redakcijoje rašė reportažus, publicistinius straipsnius, savaitgalio kelionėse fotoaparatu fiksavo Žemaitijos peizažą, o plunksna popieriuje – žemaičių gyvensenos vaizdus, rašė apie karo metais pradingusių tėvų ilgesį, mokslus gimnazijoje ir universitete. Ir sirgdamas, gulėdamas ligoninėse, rašė apsakymus, intermedijas, pjeses, vaizduotėje kurdamas spektaklius. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis neprarasdavo optimizmo, palatos kaimynus pralinksmindamas žemaitiškais humoristiniais eilėraščiais.

Pirmoji A. Kazragio knyga „Smurtu ir klasta“ pasirodė 1966 m., po dviejų metų – 1968-asiais – apybraižų rinkinėlis „Žemaičių kalneliais“, o prieš pat mirtį – vaikystės prisiminimų knygelė „Ką slepia gelmė“. A. Kazragis mirė prieš 55 metus, 1969 m. balandžio 24 d. Pageltusiuose periodinės spaudos puslapiuose likusius žurnalistinius reportažus, humoreskas užklojo užmaršties dulkės.

Sesuo Doloresa Kazragytė, prisimindama brolį Algirdą, knygoje „Tiltas be turėklų“ rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko ryškų pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. [...] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe... Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

Audronė Kazragienė vyro archyvą perdavė Žemaičių muziejui „Alka“, tikėdamasi, kad Algirdo kūryba nebus pamiršta. 1998 m. Žemaičių kultūros draugija išleido žemaičių poezijos rinktinę „Sava muotinu kalbo...“, kurioje publikuojami šeši A. Kazragio humoristiniai eilėraščiai. Bet dar vienas pasislėpė tarp gausybės rankraščių lapų ir į šią rinktinę nepateko.

2024-aisiais – Žemaičių kalbos metais – prisiminkime Algirdą Kazragį ir jo kūrybą žemaičių kalba.

 

 

Kuolūkė valdybuo pėrma kārta

Sosėtėkou vuos priš posė mētu.

Ka pradies ta agranuomė bartėis,

Nuors ni karta bovuom nasėmatė:

– Negerai, brigadininke! – šaukė

Ta naujuojė mūsa agranuomė. –

Ko žiopsai, ar talkininkų lauki –

Juk seniai laukuos jau byra duona!

Pasakiau aš toukart tā mergatē:

– A tėktā ne kiaušis vėštą muoka?

No ož tou gerā muni pakratė,

Ė pats pėrmininks ož stala šuokuos.

Ontra karta vakarelie vēdo

Sosėtėkou tep akės i aki.

Pabaigtovės švėntiem, mat, brėgaduo.

– Sveikinu! – ana linksmā pasakė.

No ėr ėšvedė valsioką šuoktė...

Junto – kuojės sovėsam neklausa.

– Tokią dieną, – sāka, – reiktų juoktis,

Na, o jūs kažko toks apsiblausęs...

Ligo čemerīčiu būč ožgierės.

Pajotau – aplinkou vėskas sokas.

Saka mon ana: „Jūs meskit gėręs...“

Ė pabiega posie tuo valsioka.

Spėtrėjau, ož krūma atsėstuojės

I tuo agranuomė jauna, dailė...

So kėtas ana linksma plasnuojė,

Vo aš varvėnau kap katėns seilė...

No ė nuėjau pas Baltramiejo.

Išlėnkiau tėn puora stėklėnėkių,

Vo sugrīžės i velieną diejau,

Šokdėnau kap vies agranuomėkė.

– Dovanokit, – mon ana pasakė, –

Kad jus girtu palaikiau iš karto.

Ak, tuos ākis, lėna žėida ākis!

Palīdiejau aš anou lig vārtu.

Vuot ė prasėdiejė! Dėiną – darbė,

No vuo nakti – sapnie vės regiejau.

Onkstīvesnė mona meilė Barbė

Kap paviejou mėlta ėšdolkiejė.

Sokūdau. Vuo šėrdi kap vilīčės

Pardūrė akelės agranuomės.

Nuorio sosėtėktė, bet kap tīčė

Vėsumet aplinkou maišuos žmuonis.

Ožmėršau takus pas Baltramiejo,

Gėrts bovau nagierės kuožną dėina.

Vuot kap merga lėngva nugaliejė

Tuoki vyra sava žvėlgsnio vėino!

No bet sīki laimė pasėtaikė –

Grīžuom vėinodo ėš lėnu lauka.

Bet ėšdaužtė žuodė vėsa laika

Negaliejau, kol nomėi partraukiem.

Tik pri vartu, ka vėsā sotema,

Pasėrīžau – žūtė arba būtė:

Pliorptė aš pradiejau aplink žemė

Ė junto, ka viel galio ožkliūtė.

Vuos atgaudams dvasė ėšsteniejau:

– Mīlio tamīsta be gala nuognē!

Ana i muni tik paveiziejė:

– Ką? Už mylios matot ugnį?

Aš gėlē, gėlē atsėdoksiejau,

Kap kolūkė kalvie dumplės senas.

– Aš žemaitėškā temuoko ė nuoriejau...

– Ką nurijot? Spjaukit lauk ant žemės!

No, matau, kad nieks nebus ėš žuodiu.

Aš tik čiopt i kliebi agranuomė.

Ligo sapnie vėskas pasėruodė –

Tokšt i žondā mon ana maluonē.

Nu naktelės tuos, nu anuo karta

Mes negalēm nesėmatėn būtė.

Ė kas vakara pri agranuomės vārtu

Vės ėlgiau aš pradedo ožkliūtė.