Naujienos

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas 1940 m. birželio 15 d. lyg viesulas įsiveržė ir Lietuvą. Birželio 17 d. Raudonoji armija įžengė į Telšius. Tai turėjo įtakos ir Žemaičių muziejaus „Alka“ veiklai.

Prasidėjus Lietuvos sovietizacijos procesui, Senovės mylėtojų draugijos „Alka“ veikla buvo uždrausta, muziejus nacionalizuotas, suvalstybintas, o lėšų jo išlaikymui sovietų valdžia neskyrė. Muziejus ir jo direktorius P. Genys atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Išgyventi P. Geniui padėjo tik artimųjų teikiama parama.

Sovietų valdžiai Žemaitijos paveldas nerūpėjo. Prasidėjus Lietuvos žemės, pramonės, bankų nacionalizacijai, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais iš dalies arba visiškai buvo nacionalizuota 1114 dvarų – jų kultūrinės ir istorinės vertybės atsidūrė pavojuje. Jau nuo XV a. pab.–XVI a. dvarai buvo ėmę virsti ne tik ekonominiais, politiniais, bet ir kultūriniais centrais. Ne tik prabangių mūrinių rūmų, bet ir medinių sodybų-dvarų savininkai turėjo bibliotekas, jų kambarius puošė įžymių Europos menininkų paveikslai, skulptūros, gražūs baldai.

1940 m. liepos mėn. buvo paskelbtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas ir įkurta paminklų apsaugos įstaiga (KPAĮ), kuri registravo Lietuvos dvaruose esančias vertybes. Apskrityse buvo sudarytos paminklų registravimo komisijos, kurios iki 1941m. sausio 1 d. turėjo suregistruoti visus dvaruose esančius kultūrinę, muziejinę ar mokslinę reikšmę turinčius daiktus.

Telšių, Kretingos, Tauragės apskričių dvarų kultūros, meno reikšmę turinčius daiktus savo apsaugon perimti buvo pavesta Žemaičių muziejui „Alka“. Šį darbą atlikti  1940 m. rugpjūčio 31 d. Švietimo liaudies komisariato Kultūros reikalų departamento direktorius P. Juodelis ir referentas V. Tumėnas įgaliojo muziejaus direktorių P. Genį, apskrities gydytoją J. Mikulskį ir Telšių apskrities viršininką K. Sideravičių. „Kai tik buvo paskelbta, kad meno turtai priklauso liaudžiai, organizavau jų registravimą. Paimdavau apskrities gydytoją Mikulskį, gerai žinojusį porceliano markes, nusimaniusį apie dailės paveikslus, senus baldus ir apskritai senienas, muziejaus direktorių P. Genį, o prie mašinos vairo sėsdavosi naujai paskirtas policijos vadas Džiubinskas. Taip keturiese apvažiavome visus apskrities dvarus. (...) Apvaikščiodavome visus kambarius. Kuriuo paveikslu, skulptūra, baldu ar jų komplektu pradėdavome gėrėtis, policijos vadas visa tai surašydavo į iš anksto paruoštą blanką, o daiktų kitoje pusėje pridėdavo apskrities viršininko antspaudą. Sąrašo apačioje būdavo prirašytas pasižadėjimas, kad minėtieji daiktai kaip meno vertybės bus saugomi, neparduodami ir nedovanojami. Dvarų savininkai su malonumu pasirašydavo“, – rašė K. Sideravičius savo memuaruose. (ŽMA MA b.109)

Kai kurie dvarininkai, pvz., Gorskiai iš Biržuvėnų dvaro, spėjo dalį meno vertybių paslėpti, o kitą dalį – išvykdami išsivežti. Pradžioje buvo nurodyta, jog „kultūros paminklus tereikia vežti tik iš tokių apylinkės dvarų, kuriuose jie nėra pakankamai apsaugoti, ar aiškiai gresia bet kuris pavojus sunykti arba būti sunaikintiems“. (ŽMA MA b.635)

Tačiau ne į visus dvarus komisiją įsileido: ypač sudėtinga buvo patekti į tuos dvarus, kuriuos buvo užėmusi Raudonoji armija. 1940 m. spalio 8 d. P. Genys Kauno valstybinio kultūros muziejaus vadovybei, kuriai ir buvo pavesta organizuoti vertybių registraciją, skundėsi: „Visuose dvaruose, kur tik apsigyveno Raudonosios armijos daliniai, kultūros paminklų registracija tų dalinių buvo trukdoma, buvo draudžiama į apgyvendintas patalpas įeiti patikrinti, kas yra likę, kokioje būklėje yra likę daiktai, ar jie turi ar neturi muziejinę vertę. Kai kur dalinių vadai surašinėtojus sutiko gana maloniai, o kai kur ir labai nemaloniai. Visi tokie dvarai tušti, o visas turtas išvežtas. Negalima sakyti, kad turtas patekęs į muziejininkų rankas. Jis yra vartojamas kasdieniam reikalui, kilimais išklotos raštinės ir kanceliarijos, senoviškais baldais apstatyti atskirų asmenų butai ir kambariai.“ (ŽMA MA b.635.) Pavyzdžiui, prie Telšių esančiame Siraičių dvare, priklaususiame dailininkui L. Andrijauskui, buvo kruopščiai surašytos jo turimos vertybės, bet kai tuoj po to atsikraustė sovietinė kariuomenė, neliko nieko. Baldus ir vertingesnius daiktus kareiviai sukraudavo į transporto priemones ir išveždavo, o kieme sukūrę laužus degindavo knygas, paveikslus. Panašiai buvo pasielgta ir su kunigaikščių Oginskių paveldu Rietave, grafų Tiškevičių – Kretingoje. Visgi patekę į sovietinės kariuomenės apgyvendintą Rietavo dvarą, K. Sideravičius rašė: „Oginskio rūmuose paėmėme originalų baldų komplektą iš briedžių ragų, keletą portretų, didelių senoviškų liustrų“. (ŽMA MA b.109.) O  P. Genys liūdnai konstatavo: „Kretingoj iš grafo Tiškevičiaus liekanų (palikimo) gavau tik 20 portretų. Daugiau nieko. (....) Lankantis pasienio viršininko štabe, matėme gražių kilimų, stilingų baldų, marmuro staliukų ir kt. Į grafo Tiškevičiaus rūmus įeiti neįleidžia. Teko girdėti, kad ten yra vienas kambarys, visokio turto prikrautas ir uždarytas. Tą turtą laikau žuvusiu.“ (ŽMA MA b.635.)

Netrukus buvo liepta į muziejų vežti visas suregistruotas vertybes. Meno kūrinių transportavimo sąlygos į muziejų buvo nepalankios: reikėjo ne tik skubiai suregistruoti visas dvaruose esančias meno ir istorijos vertybes, bet ir pasirūpinti transporto priemonėmis, kad būtų galima jas saugiai atgabenti į muziejų. Kartu buvo nurodyta gabenti dvarų bibliotekas bei archyvus, todėl P. Geniui buvo liepta pasirūpinti papildomomis patalpomis dvarų meno vertybių saugojimui, jeigu muziejaus pastate viskas netilptų. Tiesa, ne visi atvežti eksponatai turėjo likti muziejuje, buvo numatyta atlikti patikrą ir pačius vertingiausius daiktus pervežti į sostinę. Tačiau iš karto atvežti suregistruotas kultūros ir meno vertybes buvo sudėtinga, nes trūko tiek transporto priemonių, tiek darbininkų. Muziejininko R. Petriko sudarytame sąraše minimi 39 dvarai, anuo metu priklausę keturioms apskritims, iš kurių vertybės pateko į Žemaičių muziejų „Alka“. Iš aktų matyti, kad iš skirtingų dvarų 1940 m. buvo atvežtas skirtingas skaičius vertybių. Pavyzdžiui, iš  Kentralių dvaro paimta tik viena knyga, iš Žlibinų ir Zdoniškės dvarų – po vieną paveikslą, o štai iš turtingo Platelių dvaro, priklausiusio grafams Šuazel-Gufjė, atgabentos vertybės sudaro muziejaus aukso fondą: tai XVI-XIX a. tapyti portretai, XVIII-XIX a. grafika, skulptūros, baldai, indai, kiti vertingi daiktai bei apie 10 tūkst. vienetų dokumentų turintis dvaro archyvas. Į „Alkos“ muziejų taip pat pateko ir kai kurių kitų nacionalizuotų dvarų inventoriai, finansinės ataskaitos, korespondencija, fotografijos bei apie 30 tūkst. knygų. Gaila, kad didžiąją dalį knygų, sovietams reokupavus Lietuvą, muziejus buvo priverstas perduoti Knygų rūmams.

Reikia pastebėti, kad smulkių Žemaitijos dvarelių aplinka dažnai niekuo nesiskyrė nuo pasiturinčių valstiečių, o kartais anie gyveno turtingiau, prabangiau. P. Genys beveik kiekviename Tauragės dvarelyje išvysdavo liūdną vaizdą: ,,Ganypravos savininkas davė arklį ir nuvežė į Monkiškių dvarą. Dvaras apleistas, nei prieiti, nei privažiuoti. Gyvena du senukai. Sako, jei rasit ką reikalingo, tai prašom, bet atrodo, kad nieko nėra. Radom tik paveikslą  „Madona su kūdikiu“. Tapytas savininko senelio Kchyvico Florijono, dailininko Rustemo mokinio, Vilniuje.“ (ŽMA MA, b.635.) Sudaryti sąrašai įdomūs ir tuo, kad mums primena ne tik iki šiol dar neblogai išlikusius Žemaitijos dvarus, jų buvusius šeimininkus, bet ir tai, ką laikas jau suspėjo ištrinti iš žmonių atminties. Šie sąrašai padeda muziejininkystės, menotyros specialistams sėkmingiau eiti ir 1940 m. nacionalizuotuose Žemaitijos dvaruose buvusių meno vertybių paieškų keliu.

Nepaisant atvežtų meno vertybių, muziejaus finansinė padėtis išliko sunki: statybos nebaigtos, trūko vietos sudėti atgabentoms vertybėms, muziejaus šildymui 1940 m. - 1941 m. žiemą bolševikų valdžia neskyrė nė kapeikos. Veltui P. Genys rašė raštus į įvairias įstaigas, prašydamas skirti lėšų muziejaus patalpų šildymui. Nors į „Alkos“ muziejų buvo atgabentas  turtingas Žemaitijos dvarų kultūros palikimas, savo unikalumu lenkiantis kai kurių didžiųjų muziejų rinkinius, sovietų valdžiai nerūpėjo Lietuvos „buržuazinis“ palikimas. Nepaisant to, kad kolekcijai priklausė originalūs žinomų Vakarų Europos dailininkų paveikslai, atspindintys XVII-XIX a. dailės raidą, vienetiniai pasaulinio lygio taikomojo meno eksponatai.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus imperialistiniam karui tarp nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos, muziejus tik per stebuklą išliko nesunaikintas. Vokiečių lakūnams bombarduojant tiltą per Durbino upelį, siekiant atkirsti raudonarmiečius besitraukančius iš Telšių Žarėnų (dabar Muziejaus) gatve, išbyrėjo muziejaus langų stiklai, o į muziejų įsiveržę rusų kareiviai. Išnešė rastus rūbus ir pradėjo kasti įtvirtinimus netoli muziejaus. Laimė, kad birželio 25 d. vakare Raudonoji armija be kovos iš savo pozicijų pasitraukė. O muziejus išliko neišgrobstytas tik todėl, kad P. Genys net sunkiausiu metu nepaliko muziejaus.

1941 m. birželio 26 d. Telšiuose jau šeimininkavo vokiečiai. Kadangi valdžia pareikalavo pateikti vertingiausių eksponatų sąrašą bei perduoti visą muziejaus turimą medžiagą, susijusią su žydais, vertingiausius eksponatus vėl teko slėpti muziejaus rūsiuose ar pas patikimus žmones. Po karo visa tai buvo sugrąžinta. Tik nedidelė dalis eksponatų dėl netinkamų jų laikymo sąlygų nukentėjo arba visai sunyko. P. Genys kiek įmanydamas stengėsi padėti ir mirtiname pavojuje atsidūrusiems Telšių žydams. Nepaisant ypatingos muziejaus misijos išsaugoti vertingą paveldą ir jį perduoti ateinančioms kartoms, vokiečių valdžia taip pat neskubėjo paremti „Alkos“. Muziejus ir P. Genys išsilaikė tik iš aukų ir pašalpų, tačiau nenutraukė savo veiklos. Muziejų globoti ėmėsi Telšių apskrities savivaldybė bei apskrities viršininkas A. Ramanauskas. 1941 m. spalio pabaigoje muziejus vėl atvėrė duris lankytojams. Buvo pristatytos dvarų paveldo, archeologijos, istorijos, liaudies meno (skulptūrėlės, kryžių viršūnės – saulutės) ekspozicijos. Deja, dėl vietos stokos nebuvo įrengti etnografijos ir šiuolaikinio meno skyriai. P. Genys nepamiršo poezijos. 1941 m. pabaigoje pasirodė jo eilėraščių knyga „Rūpintojėliai“, iliustruota telšiškio dailininko P. Augiaus-Augustinavičiaus.

1942 m. pradžioje buvo nutarta iš Vilniaus į Telšius atvežti ir „Alkos“ muziejuje eksponuoti Raudonojo teroro parodą. Tačiau atvykę Studijų centro darbuotojai suprato, kad dėl eksponatų gausos paroda muziejuje netilps. Nuspręsta įrengti laikiną ekspoziciją trijose kareivinių salėse. Ji veikė nuo 1942 m. gegužės 24 d. iki birželio 28 d., paskui buvo pervežta į Šiaulius.

1942 m. vasario 16 d. muziejus šventė savo dešimties metų gyvavimo jubiliejų. Šia proga muziejus lankytojus pasitiko naujai įrengta ,,Kovų už laisvę“ ekspozicija. Joje buvo rodoma žemaičių kova už laisvę, carizmo, Pirmojo pasaulinio karo ir pirmosios sovietinės okupacijos metų netektys bei surengta senojo meno paroda, su kuria šventės dalyvius supažindino dailininkas S. Sidabras. Parodoje buvo eksponuojama 150 eksponatų: paveikslų, statulų, baldų. Iš viso muziejuje lankytojams buvo rodomi 2799 eksponatai. P. Genys apžvelgė muziejaus dešimties metų veiklą – vargus ir laimėjimus, pažymėdamas, kad 1939 m. „Alkos“ muziejaus statybos darbams buvo išnaudota 66860,79 tūkst. litų, tačiau statomus muziejaus rūmus apžiūrėjusi mokesčių komisija juos įvertino 110 tūkst. litų. Tai reiškia, kad statyboms buvo sutaupyti 43 tūkst. litų arba 40 proc. statybos išlaidų. Kaip tai pavyko padaryti? P. Genys nurodė, kad buvo stengiamasi dirbti taupiai: architektas S. Stulginskis padarė muziejaus projektą be atlygio, statybos darbams vadovauta be atlygio, daug kas savanoriškai padėdavo statybos darbuose, buvo aukojamos statybai reikalingos medžiagos. Nors jo, kaip muziejaus direktoriaus, pagrindinė užduotis buvo rinkti, saugoti bei eksponuoti istorijos, kultūros ir meno vertybes, jis daug laiko praleisdavo muziejaus statybų aikštelėje. P. Genys šventės dalyvius supažindino su ateities planais, su numatomos Žemaičių skyriaus ekspozicijos apie Žemaitijos istoriją, kultūrą, asmenybės įrengimą. Dešimtmečio minėjime dalyvavo daugiau kaip 300 svečių. Telšių vyskupas J. Staugaitis sveikinimo kalboje pažymėjo, kad muziejaus įkūrimas ir visa jo veikla – tai Vasario 16-osios, Lietuvos nepriklausomybės padarinys. Susirinkusieji dėkojo P. Geniui už puikiai tvarkomą muziejų, skoningai įrengtas ekspozicijas ir linkėjo užbaigti muziejaus statybas. Švietimo generalinis tarėjas dr. P. Germantas (Meškauskas) muziejaus lankytojų garbės knygoje rašė: „Muziejui parinkta labai gausiai eksponatų, kurie man didžiausio susidomėjimo sukėlė. Šis muziejus prilygsta didmiesčio muziejams, tik jam reikia milžiniškų patalpų eksponatams išdėstyti. Visame ALKOS darbe matyti didelis atsidėjimas ir kruopštumas.“  O P. Galaunė Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus tarybos vardu atsiuntė sveikinimo telegramą: „Skurdžiose sąlygose užgimusiam, visu nuoširdumu didelį darbą mūsų Tėvynei nuveikusiam, per 10 metų ryžtingai išaugusiam į rimtą muziejų, jo vadovui Pranu Geniui ir bendradarbiams mes siunčiame savo sveikinimus ir linkėjimus ateičiai taip pat vaisingo darbo.“ (Žemaičių žemė, 1942.II.28., Nr.9.) Apskrities viršininkas A. Ramanauskas pažadėjo pagal išgales remti muziejų ir pažadą tesėjo. 1942 m. Švietimo valdyba skyrė 20 tūkst. RM muziejaus rūmų vidaus ir išorės apdailos darbams užbaigti.

1943 m. kovo mėnesį P. Genys pateikė ataskaitą apie atliktus darbus. Muziejaus rūmai buvo aptinkuoti iš lauko, statinio viduje įrengta dar viena salė: sudėtos grindys ir lubos 12x8x6, iš viso 192 kv. m., ištinkuotos ir išdažytos sienos, įvesta centrinio šildymo sistema, taip pat pagaminta ir muziejuje įdėta 18 vnt. dvigubų durų staktų ir 25 filinginės durys, perdažytos sienos kitose muziejaus rūmų patalpose, padaryti laiptai į ketvirtą aukštą, įrengtas laiptų narvelis, jis ištinkuotas, įrengta terasa – 45 kv. m. apžvalgos aikštelė, o rūsyje įrengta patalpa durpėms laikyti, padarytas įėjimas į katilinę. Taip pat buvo remontuotas stogas, išgrįstas takas į muziejų, o ant Žaliojo kalno skardžio nuo Žarėnų (dabar  Muziejaus) gatvės pusės įrengti 3,5 m. pločio  dveji laiptai į muziejų. Be to, buvo įrengtas 28 kv. m. butas sargui, pastatyti du mediniai sandėliai: ūkinis 16x7x4 m ir muziejaus eksponatams laikyti 16x8x4 m., iškastas šulinys, atlikti drenažo darbai. (ŽMA MA b.680.)

Pasibaigus muziejaus įrengimo darbams, pradėta rengti žemaičių dailininkų paroda, kuri buvo atidaryta 1943 m. lapkričio 7 d. Ją rėmė Lietuvių žemaičių meno ir mokslo centro dailininkų sąjunga, dalyvavo 44 žinomi ir tik kūrybinį kelią pradedantys menininkai, iš jų 22 žemaičių menininkai ir 22 svečiai iš Lietuvos: J. Vienožinskis, V. Vizgirda, P. Aleksandravičius, P. Augius-Augustinavičius, A. Galdikas, P. Kalpokas, R. Kalpokas, P. Krivickas, A. Gustaitis, S. Ušinskas, J. Kuzminskas, J. Steponavičius, L. Truikys, L. Vilimas, A. Žmuidzinavičius, J. Janulis, J. Šimonis, B. Pundzius, T. Kulakauskas, V. Ratas, B. Vilkutytė-Gedvilienė, J. Surkevičius, A. Šepetys, S. Plechavičienė, S. Sidabras, Č. Kontrimas, I. Kiaunė, J. Dagys, J. Pisčikas, A. Šukys, G. Bagdonavičius, V. Galdikas, P. Kaufmanas, L. Andrijauskas, T. Valius, A. Bilevičius, Z. Petravičius, J. Docius, taip pat pristatyti J. Perkovskio ir  K. Šaulio kūriniai. Menininkai pristatė 110 darbų, kurių atlikimo technika buvo įvairi: akvarelė, grafika, aliejinė tapyba, raižiniai, skulptūra. Tai meno darbai istorine ir gamtos tematika, taip pat – portretai.

O kur dar Žemaičių rašytojų literatūriniai vakarai, vykę karo sąlygomis. Juose dalyvaudavo P. Genys, S. Būdavas, P. Jurkus, T. Kirša, V. Mačernis, S. Niūniavaitė, S. Santvaras, M. Vaitkus, A. Rimvydas, Butkų Juzė. 1944 m. pradžioje P. Genys leidyklai Kaune įteikė naują poezijos rinkinį „Saulėgrąžai“. Deja, jis skaitytojų nepasiekė, nes sugrįžus sovietų valdžiai, jau surinktas leidinys ir rankraštis dingo.

Karo frontas iš Rytų nenumaldomai vis artėjo prie Lietuvos. Lietuviai tikėjosi, kad karui pasibaigus Lietuva vėl bus laisva, todėl nenuleido rankų ir ruošėsi nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbui. Nepaisant karo, Telšiuose susibūrė profesionali Žemaičių teatro trupė, kuri glaudėsi vyskupijos salėje. 1944 m. balandžio 1 d. žemaičių kultūrininkai susirinkę į „Alkos“ muziejų nutarė statyti Žemaičių teatrui rūmus. Žinoma, jie suprato, kad frontui artėjant statybos neįmanomos. Tačiau iki statybų pradžios reikėjo atlikti nemažai parengiamųjų darbų: sudaryti rūmų statymo komitetą, surasti teatrui tinkamą sklypą, parengti projektą, rinkti aukas. Susirinkimo dalyviai vienbalsiai teatro rūmų statymo komiteto pirmininku išrinko muziejaus direktorių P. Genį, pastačiusį didingus muziejaus rūmus ir turintį šioje srityje patirties. Jam buvo patikėta sudaryti rūmų statymo komitetą. Jis pakvietė vyskupą P. Ramanauską, generalinį tarėją A. Ramanauską, teatro direktorių T. Valių, režisierių N. Bernotą, inžinierių Varnilavičių, banko direktorių D. Jurkų. Taip pat buvo nutarta kviesti visų Žemaitijos apskričių viršininkus. Vieta teatrui buvo parinkta miesto centre, Respublikos gatvėje, Nachumovičiūtės sklype, prijungiant šalimais esančius sklypus ir kalėjimo sklypą su visu pastatu. 1944 m. birželio 16 d. Statybos valdyba raštu Nr. 2044 patvirtino šį sprendimą ir pažymėjo jį naujai ruošiamame Telšių plane. (Žemaičių žemė, 1944.06.24., Nr. 25) (Dabar toje vietoje stovi apleistas, neprižiūrimas, UAB „Vičiūnai“ priklausantis pastatas).

1944 m. gegužės mėn. 7 d. muziejuje buvo atidaryta 91 senosios graviūros paroda. Parodą pristatė dailininkas P. Augius-Augustinavičius, supažindindamas klausytojus su grafikos meno raida ir eksponuojamomis žymių italų, anglų, prancūzų menininkų XVII-XIX a.  graviūromis. Taip pat buvo pristatyta ir žinomo žemaičių kilmės menininko P. Smuglevičiaus graviūra, daryta Vokietijoje, Drezdene. Stebina, kaip P. Genys visur spėdavo, nes muziejuje dirbo tik trys-keturi žmonės: direktorius, raštininkas-muziejininkas, valytoja, sargas. Žinoma, be nesavanaudiškos telšiškių paramos tiek darbų nebūtų buvę įmanoma atlikti, bet kadangi P. Genys mielai visiems padėdavo, tai ir pats paramos sulaukdavo. Po šios parodos planuota muziejuje surengti senosios litografijos parodą. Ar ji buvo surengta informacijos nepavyko rasti, nes Lietuvą 1944 m. liepą, o spalio mėnesį Žemaitiją vėl okupavo Raudonoji armija.

Sovietų valdžiai P. Genio veikla nepatiko (dalyvavimas Šaulių organizacijoje, patriotiškos poezijos kūryba, 1943 m. išspausdinta poemėlė „Rainiai“ ir galima 1942 m. pasirodžiusios knygelės „Žemaičių kankiniai“ autorystė), tačiau P. Genys buvo vienintelis žinojęs iš kur ir kokie eksponatai yra gauti. Tai suvokdami dalis sovietinių valdininkų neskubėjo P. Genio atleisti iš užimamų pareigų. Tačiau buvo tokių, kurie darė viską, kad P. Genys būtų ne tik atleistas iš pareigų, išguitas iš muziejaus, bet ir priduotas MGB. Buvo rašomi šmeižikiški skundai, nepagrįsti kaltinimai. Vienas iš jų buvo muziejaus darbuotojas - V. Lalys, 1940 m. - 1941 m. užėmęs Telšių apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjo pareigas ir kandidatavęs į KP. Vokiečiams užėmus Lietuvą, jis iki 1942 m. kovo mėn. dirbo Telšių valsčiaus Kalnėnų pradinės mokyklos mokytoju, tačiau buvo atleistas. V. Laliui, jam sunkiu metu, P. Genys pagelbėjo ir priėmė dirbti muziejuje. Nepaisant šito, jis rašė skundus, nukreiptus prieš direktorių. Skundėsi ir K. Sideravičiui, kuris, sovietams vėl okupavus Lietuvą, tapo Kultūros ir sveikatos apsaugos skyriaus viršininku prie Lietuvos SSR Komisarų Tarybos. 1944 m. lapkričio mėn. 12 d. rašte V. Lalys jam skundėsi: ,,Čia išvargau eidamas ir raštininko, ir pasiuntinio pareigas. (...) Ir dabar per mano tuos 2,5 metų buvimo laiko mes jokio muziejinio darbo nedirbome. Eksponatų metrikos nėra. Didelė dalis daiktų neinventorizuoti. Muziejų jis laiko beveik kaip privatine nuosavybe.(...) Aš pats taip pat daug jo asmeniškų reikalų atlikdavau. Žmogus invalidas. Muziejaus darbas nėra visai įstaiginis darbas. Čia reikia sveiko žmogaus. Jei reikia eksponuot kokį kambarį, mažų mažiausia su juo turi pasijudint 3 asmens. Ir tai yra neracionalu. Jo išlaikymas per daug kainuoja. T.y., jis per daug pasiima.“ (ŽMA MA b.109.) Jam antrino ir poetas Butkų Juzė, 1944 m. gruodžio mėn. 23 d. K. Sideravičiui rašydamas: „(...) Didžiausia dalis daiktų (ir labai brangių) neįmetrikuliuota. Yra lyg asmeninė Genio nuosavybė. Jis gali nukniaukti, mergoms atiduoti, išvežioti (kas yra ir pastebėta). Sunku surasti galas, kas muziejaus, o kas Genio. Mes čia kai kurie dažnai pasikalbėdami prieiname prie bendros nuomonės, kad Genys nėra grynas vandenėlis. Jis čia vadinamas karaliumi, karališkai ir gyvena. Ir čia, ir Vilniuje vienas kitas mums pataria, kad jam pasiūlyti dėl nesveikatos atsistatydinti. Bet tai nėra geras dalykas. Jis, tą žinodamas, pasirūpins daug iš muziejaus daiktų iškraustyti (jau ir dabar yra išvežtų). Reikia kartu ir atstatydinti, ir kitą pasodinti prie stalo ir raktų.“  Neatsiliko ir pats K. Sideravičius, kuris, atvykęs į Telšius ir aplankęs muziejų, „esą pastebėjęs“, kad kai kurių vertingų sidabrinių dirbinių neeksponuojama, memuaruose rašė: ,,Tada pagalvojau, gerai žinodamas P. Genio charakterį, kad jis galėjo tolius daiktus pasisavinti arba nuslėpti nuo bolševikų. Kartą tuo reikalu, nematydamas kitos išeities, net kreipiausi į A. Guzevičių, liaudies saugumo komisarą, prašydamas, kad jo darbuotojai apklaustų Genį – gal dar būtų galima atgauti dalį muziejinio turto, tačiau A. Guzevičius numojo ranka: „Kas ten su juo terliosis? Juk invalidas, negali vaikščioti. Kas jį nešios?“ (ŽMA MA b.109.) Kartais didžiausi niekšai žmoniškesni pasirodo nei buvę bendradarbiai ir bendražygiai. Išgalvoti skundai iš dalies pasiekė tikslą – 1945 metais P. Genys buvo atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų, o vietoj jo paskirtas Butkų Juzė. P. Genys tuo pat metu gavo įsakymą per 48 valandas išsikraustyti iš Telšių. Jis išvyko į Pagėgius, kur dirbo K. Donelaičio gimnazijoje mokytoju, o situacijai aprimus, apsigyveno Plungėje. Vėliau P. Genys čia, ant Babrungo upės kranto, pasistatė namelį, vertėsi fotografija. Jis jautė didelę gėlą, nes neteko savo paties sukurto muziejaus. Buvo pradėjęs planuoti, kaip įkurti muziejų Plungėje, savo namelyje.

Kaip tvirtina poetą pažinoję žmonės, Plungėje jis kūrė eilėraščius, bet niekam savo kūrybos nerodė ir spaudoje jos neskelbė. Yra žinoma, kad tuo metu poetui pasiūlė gerą darbą mainais į „naują dvasią“ parašytus kūrinius. Bergždžios buvo tų siūlytojų pastangos. Žmogus, sekęs Vydūnu, neketino išduoti nei savo tėvynės, nei savo idealų. Deja, 1951 m. balandžio 28 d. P. Genys buvo areštuotas, išvežtas į Klaipėdą, o iš ten – į Šilutės Macikų koncentracijos stovyklą. Net ir kalėdamas poetas nepamiršo muziejaus. Rašė laiškus telšiškiams, savo bendražygiams, – siūlė paimti į muziejų jo namuose paliktus fotoaparatus, kurie „gal praverstų“. Jis nežinojo, kad viskas iš jo namelio išgrobstyta, o ir pats namelis atiduotas kitiems. 1952 m. rugpjūčio 26 d. Pranas Genys Macikų lageryje mirė, sulaukęs vos 50-ies metų. O „Alkos“ muziejininkams teko laviruoti: stengtis saugoti turimus eksponatus ir rinkti naujus jau sovietinės okupacijos sąlygomis.