Naujienos

Žemaičių muziejaus ,,Alka“ Archeologijos poskyrio saugyklose saugoma daugiau kaip 15000 vienetų mūsų krašto gyventojų praeities palikimo reliktų. Didžiausią archeologinių rinkinių dalį sudaro radiniai iš mokslininkų tyrinėtų senosios Žemaitijos kapinynų ir gyvenviečių. Juos sukaupė trys muziejininkų kartos - archeologai Vitas Valatka, Laimutė Valatkienė ir Dalia Karalienė.

2015 m. Žemaičių muziejuje „Alka“ buvo įrengta nauja Archeologijos ekspozicija, kuri uždaryta 2020 m. prasidėjus muziejaus rekonstrukcijai. Nemaža jos dalis buvo skirta senoviniams ginklams. Ginklai gausiai aptinkami kapinynų archeologinių tyrinėjimų metu ir gerai atspindi visuomenės raidą, nes visais laikais ir visose tautose naujausi technologiniai laimėjimai pirmiausia buvo pritaikomi karo reikmėms - ginkluotės tobulinimui. Vieni iš Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų ir minėtoje ekspozicijoje rodytų ginklų yra kadaise Žemaitijoje buvę populiarūs platieji kovos peiliai-kalavijai.

Kaip ginklas galėjo būti naudojamas kiekvienas bent kiek ilgesnis peilis. Tačiau dalis jų turi ilgas, kartais gana sunkias geležtes ir vargu ar tiko darbui. Jie laikomi tik ginklais, tuo labiau, kad randami tik vyrų kapuose. Vyrauja nuomonė, kad visus peilius, kurių geležtės ilgesnės kaip 20-25 cm, reikia laikyti ginklais (Volkaitė-Kulikauskienė R., Kazakevičius V.). Vadinasi kovos peiliais laikomi tokie, kurių geležtės yra nuo 20-25 iki 40-60 cm. Kartu su medine 10-11 cm ilgio rankena kovos peilių ilgis siekė iki 40-65 cm. V – X a. kovos peiliai, naudoti Lietuvos teritorijoje buvo trijų formų geležtėmis – a) smailiomis, b) darbo peilių formos, c) plačiais galais – platieji (Kazakevičius V.).

Muziejuje saugomi platieji kovos peiliai – kalavijai yra iš Maudžiorų (Kelmės r.) kapinyno tyrinėjimų 1964 ir 1966 bei 1979-1980 metais (11 vnt.), taip pat 4 vnt. iš Čibirikų (Šiaulių r.) kapinyno (Lietuvos TSR archeologijos atlaso IV tomo ir Žemaičių muziejaus „Alka“ Archeologijos fondų kartotekos duomenys).

Platieji kovos peiliai – kalavijai – tai savotiški ginklai, buvę panašūs į šiuolaikines mačetes. Jie yra masyvūs – nuo 15 – 20 iki 45 – 65 cm ilgio geležtėmis, kurios prie koto yra tik 2 – 3 cm pločio, o toliau platėja ir prie ašmenų galo siekia iki 6 – 9,6 cm pločio. Geležtės galas yra įstrižai nukirstas, užkirtimo kampai dažnai užapvalinti. Šių ginklų rankenų įkotės užkirstos iš abiejų pusių, plačios ir pamažu smailėja, bet yra gana trumpos – iki 7-8 cm. Plačiųjų kovos peilių – kalavijų rankenos būdavo medinės, be skersinių. Makštys būdavo, taip pat, medinės, aptrauktos oda, kai kurios dar apkaustytos žalvariu. Jų randama labai retai. Atrodo, būta papročio laidojimo ritualo metu į kapą dėti kovos peilius-kalavijus dažniau nuogais ašmenimis, be makščių. Požerės kapinyne (Šilalės r.) kovos peiliai-kalavijai rasti padėti galvūgalyje, arba prie vieno ar kito šono, peties, ar dubens. Tuo tarpu Maudžioruose – dažniau dubens srityje, o Kaštanauliuose (Šilalės r.) jie aptikti galvūgalyje ir ties juosmeniu (Valatka V., Valatkienė V., Vaitkunskienė L., Tautavičius A.).

Platieji kovos peiliai-kalavijai buvo paplitę šiaurės Lietuvoje ir centrinėje bei rytų Žemaitijoje. Įdomu kad, jų paplitimo teritorija sutampa su I-IV a. archainės Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių kultūros arealu. Šią kultūrą daugelis mokslininkų-archeologų sieja su prožemaičiais ir žiemgalių bei sėlių protėviais. (Tautavičius A., Zabiela G., ŽulkusV., Butrimas A., ŠimėnasV., Michelbertas M.,) Tyrinėti laidojimo paminklai rodo, kad plačiaisiais kovos peiliais – kalavijais žemaičiai naudojosi VII-VIII a. (Maudžiorai, Kaštanauliai, Požerė), jų dar nerasta V-VI a. ir nebėra IX-X a. žemaičių kapuose. Tuo tarpu ir Lietuvoje gyvenę žiemgaliai jais ginklavosi dar ir X-XII a. Gretimoje Latvijos teritorijoje žiemgaliai ir latgaliai jais naudojosi dar X a. (Tautavičius A., Zemenskas M.). VII-VIII a. platieji kovos peiliai-kalavijai trumpesni ir siauresni, nei IX-XI a. šio tipo ginklai. Jeigu ankstyvųjų (būdingų labiau žemaičiams) kovos peilių-kalavijų vidutinis ilgis buvo apie 35-40 cm, tai vėlyvųjų – jau 40 – 55 cm. Vidutinis pirmųjų plotis –apie 4,5-5 cm, o antrųjų – 5-6cm.

Technologinė analizė parodė, kad platieji kovos peiliai – kalavijai nukalti iš paketinės geležies, įanglintos geležies, o ašmenys kartais suvirinti iš trijų geležies ir plieno juostelių. Taigi, geležtėms ir ašmenims stengtasi suteikti kietumo, aštrumo, taip pat ir lankstumo. Metalografinė analizė, taip pat, patvirtina tai, kad šie ginklai yra vietinės gamybos (Stankus J.).

Taip pat, yra žinomi miniatiūriniai platieji kovos peiliai – kalavijai. Jų aptikta Valdomų (Šiaulių r.) Linkaičių (Joniškio r.), Pavirvytės-Gudų (Mažeikių r.) ir Jauneikių (Joniškio r.) kapinynuose. Tokių ginklų ilgis nuo 11 iki 24 cm, geležtės plotis prie smaigalio nuo 2 iki 3 cm, įtvaros iki 6 cm ilgio. Datuojami šie miniatiūriniai ginklai VII-X a. Būdingi jie labiau žiemgaliams, o ne žemaičiams, tačiau verti paminėti dėl savo originalumo. Miniatiūrinių laidojimo inventoriaus daiktų yra žinoma iš VII-XIII a. vakarų Lietuvos kapinynų, priskiriamų kuršių gentims. Tačiau miniatiūrinių ginklų kuršių kapinynuose nerasta. Miniatiūriniai ginklai yra žinomi iš kitų šalių, pavyzdžiui, Eketorpo gyvenvietės kasinėjimų Švedijoje. Ten, Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio, V-IX a. kultūriniuose sluoksniuose, rasta miniatiūrinių ietigalių ir dviašmenių kalavijų, taip pat, kalavijų-pakabučių. Tyrinėtojai juos vadina „ginklais-amuletais“ (Kazakevičius V.). Miniatiūriniai platieji kovos peiliai-kalavijai rasti Lietuvos teritorijoje, matyt, buvo gaminami kaip specialus laidojimo inventorius, kuris praktinės reikšmės neturėjo (pagal šių dienų supratimą), o į kapus buvo dedamas vietoje tikrų ginklų.

Platieji kovos peiliai – kalavijai, kai kurių tyrinėtojų nuomone (Vaitkunskienė L.), VII-VIII a. pirmiausia buvo naudojami žemaičių ir tik vėliau, VIII-XI a. paplito šiaurinėje Lietuvos teritorijoje – žiemgalių gyventuose plotuose. Tačiau yra autorių teigiančių, kad žiemgaliai šiuos ginklus naudojo nuo VI iki XII a. (Zemenskas M.). Straipsnio autoriui sunku spręsti kurie tyrinėtojai yra teisūs, kadangi jam neteko tyrinėti žiemgališkų kapinynų medžiagos. Vis dėlto, norisi tikėti, kad platieji kovos peiliai-kalavijai atsirado Žemaitijoje.

Platieji kovos peiliai-kalavijai – tai ginklai skirti kirsti, kapoti. Jų kilmė susijusi su kovos peiliais, iš kurių jie, matyt, ir išsivystė, įgaudami tokią neįprastą formą. Jie galėjo būti efektyviai naudojami tik prieš nešarvuotus arba lengvai šarvuotus priešininkus. Žinant, kad VII-X a. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys naudojo tik lengvą šarvuotę arba iš vis jos nenaudojo, žemaičių kario pasirinkimas į žygį imti platųjį kovos peilį-kalaviją atrodo visai logiškas. Prieš sunkiai šarvuotus priešininkus (vėlesnių laikų Kalavijuočių ir Vokiečių Ordinai) labiau tiko naudoti duriamuosius ginklus – rombo skerspjūvio, smailius, tam tikrų tipų ietigalius ir kalavijus arba tokius kertamuosius ginklus kaip kovos kirviai.

Platieji kovos peiliai-kalavijai turėjo savo atitikmenis vakarų Europoje. Tai falčionai (angliškai – falchion). Falčionai yra europietiški vienarankiai, vienašmeniai kalavijai, tiesia geležte, su skersinio formos garda ir dažnai smaigalio link platėjančiais ašmenimis. Jie buvo naudojami XI-XVI a. Falčionai ilgą laiką buvo papildomi anglų lankininkų ginklai, kol juos XIV a. viduryje ėmė naudoti raiteliai. Falčionai buvo laikomi prastuomenės ginklu, galėjo būti naudojami kaip darbo įrankiai. Pastaruoju metu tyrinėtojai mano, kad juos galėjo naudoti ir bajorai, riteriai. Teigiama, kad falčionai laikui bėgant buvo pripažinti riteriškais ginklais, kaip kalavijas ar ietis. Tiesiog ginklai buvo pasirenkami pagal situaciją ir riteris, žinodamas, kad reikės kautis su mažai šarvuotu ar visai nešarvuotu priešu, kaip vieną iš variantų rinkdavosi falčioną (Easton Matt., Schola Gladiatoria).

Falčionų ir plačiųjų kovos peilių-kalavijų tarpusavio ryšys ir kilmė nėra tyrinėti. Yra žinoma, kad vokiečių kolonistai iš Liubeko prie Dauguvos atsikelia XII a. pabaigoje. 1186m. įkuriama Rygos arkivyskupija, 1201 m. Rygos miestas, o 1202 m. - Kalavijuočių Ordinas. Prasideda kolonistų agresija prieš vietines lyvių, kuršių, žiemgalių bei latgalių gentis. Tuo metu Vakarų Europoje jau naudojami falčionai, juos, taip pat, naudojo Kalavijuočių, Livonijos ir Vokiečių Ordinai. Falčionai buvo labiau kertamieji ginklai ir jų panaudojimas prieš baltų karius buvo tikslingas, nes pastarieji buvo lengviau šarvuoti. Panašius ginklus – pačiuosius kovos peilius-kalavijus žemaičiai pradėjo naudoti daug anksčiau nei vakarų europiečiai – dar VII a. Tačiau, tiesioginių įrodymų, kad vakarų europiečiai falčionų įdėją perėmė iš baltų genčių nėra. Galbūt, šių ginklų raida skirtingose Europos regionuose buvo lygiagreti, tarpusavyje nesusijusi.

Platieji kovos peiliai – kalavijai yra vertas dėmesio tyrinėjimų objektas, gerai atspindintis regioninius kultūrinius ryšius tarp žemaičių, žiemgalių ir latgalių VII-XI a. Šių ginklų, kaip ir falčionų, idėja įsikūnijo tokiuose populiariuose ginkluose-įrankiuose kaip šiuolaikinės mačetės.

 

Antanas Kavaliauskas

Žemaičių muziejaus „Alka“

vyr. muziejininkas-archeologas