Apie muziejų

1941 m. birželio 24-25 d. žudynės miškelyje greta Rainių (Telšių r.) – vienas tragiškiausių įvykių Lietuvoje sovietinės okupacijos metu. Tą naktį sovietų kareivai, talkinami vietinių kolaborantų, kraupiai ir negailestingai nužudė 76 (73 nukankino miškelyje prie Rainių, 3 nušovė prie Džiuginėnų) Telšių kalėjimo politinius kalinius, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo laisvės troškimas ir meilė Tėvynei. Nužudytieji buvo jauni krašto šviesuoliai, gimnazistai, mokytojai, tarnautojai, policininkai, ūkininkai, darbininkai, advokatas. Dauguma Rainių kankinių palaidoti bendrame kape Telšių senosiose kapinėse.

 

Rainių kankinių žiauri mirtis sukrėtė ne tik Žemaitiją, bet ir visą Lietuvą. Rainių miškelis buvo sutvarkytas, aptvertas, pastatyta atminimo lenta. 1942 m. buvo išleista knygelė „Žemaičių kankiniai“, plačiai pasklidusi po visą Lietuvą, o sovietmečiu slapta keliavusi iš rankų į rankas. 2022 m. knyga „Žemaičių kankiniai. Rainių miškelio tragedija 1941 m. birželio 24–25 d. perleista ketvirtąjį kartą.

 

Nepaisant to, kad vyko II pasaulinis karas, o Lietuva buvo okupuota nacistinės Vokietijos, 1942 m. Telšiuose įvyko konkursas, skirtas Rainių kankinių atminimui įamžinti. Konkurse dalyvavo 19 autorių. Laimėjo jaunas architektas Jonas Virakas, pasiūlęs Žemaičių kankinių atminimui pastatyti mūrinę koplyčią, primenančią žemaičių medines koplyčias ir koplytėles. Buvo pradėtos rinkti aukos ir 1943 m. Telšių kapinių kalnelio viršuje buvo pradėta statyti koplyčia. Deja, 1944 m. spalio pradžioje Telšius ir Žemaitiją vėl okupavo Raudonoji armija, įsitvirtino sovietų valdžia, prasidėjo represijos ir istorijos klastojimas.

 

Bet išliko gyva žmonių atmintis, kurios sovietai per penkiasdešimt Lietuvos okupacijos metų taip ir nesugebėjo ištrinti – sunaikinti. Ogi labai stengėsi: iškirto Rainių miškelį, kad neliktų jų baisių darbų nebylaus liudininko, išgriovė pradėtą statyti kankinių atminimui skirtą Jono Virako projektuotą koplyčią, o Kankinių kapą Telšių senosiose kapinėse apsodino aukštomis tujomis, kad jo nesimatytų nuo šalia einančios gatvės, neleido ant kapo statyti paminklo, iškalti pavardžių, – tik pastatytas nedidukas koplytstulpis tyliai saugojo šventą kankinių atminimą.

 

1988 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę, 1993 m. rugpjūčio mėn. 31 d. okupantai išsinešdino. Tauta atgavo laisvę, – vietoje sovietų iškirsto Rainių miškelio vėlei suošė tamsus eglyno jaunuolynas, o greta, ant kalvelės, Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva už Lietuvos žmonių suaukotas lėšas, 1991 m. iškilo didinga Kančios koplyčia, sauganti Žemaičių kankinių ir kitų raudonojo teroro aukų Lietuvoje atminimą. Kitoje kelio pusėje kiekvieno Žemaičių kankinio atminimui į dangų stiebiasi ąžuolai.

Rainių Kančios koplyčia skirta Rainių kankiniams atminti, taip pat įamžino visų sovietinio teroro aukų atminimą. Koplyčioje vyrauja balta spalva. Balti net vitražisto Algirdo Dovydėno sukurti vitražai: ant balto fono raudoni kraujo lašai ir Jėzaus kančios įrankiai – vinys, replės, erškėčių vainikas – tokie artimi Rainių kankiniams. Dailininko Antano Kmieliausko freskose pavaizduoti Rainių kankiniai, Sibiro tremtiniai, partizanai ir visa tai persipina su Kristaus ir jo Motinos kančia. Koplyčios centre – balto marmuro kryžius, iškaltas skulptoriaus R. Midvikio. Koplyčios bokšte įkeltos to paties menininko sukurtos keturios varinės Rainių kankinių figūros lyg ant kryžiaus ištiestomis rankomis, surištomis virve...

 

1994 m. architektui A. Žebrauskui, dailininkui A. Kmieliauskui, vitražistui A. Dovydėnui, skulptoriui R. Midvikiui už Rainių memorialo kūrimą buvo suteikta Lietuvos Respublikos Nacionalinė meno ir kultūros premija.