Renginiai

Augustaičių pavardė telšiškiams mažai girgėta. Kas kita – Goeldneriai. Tai gerai žinoma tarpukario Telšių šeima ir ne tik tarpukario, ir ne tik Telšių.

1789 m. iš Rytų Prūsijos į Žemaičių sostinę atsikėlusi vaistininkų von Ziegler‘ių šeimą Kalno gatvėje įsigijo gabalą žemės, užveisė sodą ir įkūrė vaistinę. Tai pirmoji ir ilgai buvusi vienintelė vaistinė mieste. XIX a. pradžioje protestantai Cygleriai susigiminiavo su vokiečių katalikų Goeldnerių šeima, kai į Telšius su Napoleono armija 1812 m. atvykusio ir Telšiuose likusio bavaro vaistininko Fridricho Vilhelmo Goeldnerio sūnus Teodoras vedė Vilhelmo von Cyglerio dukrą Vilhelminą, pratęsdamas garbingas vaistininkų šeimos tradicijas Žemaitijoje.

Teodoras ir Vilhelmina Goeldneriai įsikūrė Liepojos gatvėje (dabar – Kęstučio), ten buvo perkelta ir vaistinė. Jų santuoka buvo palaiminta keturiais sūnumis: Fridrichu, Leopoldu, anksti mirusiu Mykolu ir Teodoru. Goeldnerių šeimai priklausė vaistinės Telšiuose, Viekšniuose, Kelmėje ir Raseiniuose.

Goeldneriai – garsūs filantropai, visuomenininkai, XIX a. pr. Telšiuose su protestantais Dengofais pastatę medinę, o vėliau – ir mūrinę liuteronų bažnytėlę, kurią okupacinė sovietų valdžia 1945 m. uždarė, o praėjus keliolikai metų ir nugriovė.

Provizoriumi Viekšniuose dirbęs Teodoras Goeldneris iš 27 žolelių sukūrė originalią „Trejų devynerių“ trauktinę ir siuntė ją kitas šalis: Vokietiją, Šveicariją, Ispaniją „kūnui ir sielai gydyti“.

Telšių vaistinę iš tėvo Teodoro paveldėjęs sūnus Leopoldas taip pat buvo žinomas filantropas, ne kartą rinktas Telšių seniūnu, kaip ir brolis Teodoras rėmė 1863 m. sukilimą, neatlygintinai gydė sužeistus sukilėlius. Po brolio mirties, Leopoldas perėmė ir Viekšnių vaistinę. Goeldneriai buvo ir Padurbinio palivarko netoli Telšių savininkai. Leopoldas Goeldneris vedė Prancišką Heckendorff ir susilaukė sūnaus Oskaro. Jis pradinę mokyklą baigė Telšiuose, mokslą tęsė Liepojos gimnazijoje, bet jos nebaigęs, matyt, dėl staigios tėvo mirties, grįžo į Telšius, dirbo šeimos vaistinėje mokiniu pas provizorių Tobiją Naftalį. Pastarajam po L. Goeldnerio mirties buvo išnuomota vaistinė.

Oskaras 1887 m. išvyko į Dorpatą (Tartu), kur įgijo vaistininko padėjėjo kvalifikaciją, dirbo universiteto vaistinės provizoriaus padėjėju, įstojo į Dorpato universitetą laisvu klausytoju. Dirbdamas vaistinėje, O. Goeldneris studijoms universitete pasiruošė savarankiškai – išlaikė abitūros egzaminus ir įstojo į Dorpato universitetą, kuriame mokėsi farmacijos bei chemijos. 1891 m. jis įgijo provizoriaus laipsnį ir, grįžęs į Telšius, perėmė tėvo vaistinę.

Vaistininkas taip pat kaip ir gydytojas, gaudamas diplomą privalėjo duoti priesaiką: „Priimdamas teises ir privilegijas, susijusias su man suteiktu provizoriaus laipsniu, su giliu dėkingumu duodu įžadus visą gyvenimą niekada nesumenkinti savo profesijos garbės. Prisiekiu sąžiningai vykdyti visas vaistininko pareigas, išduoti tik gerus vaistus, nesumaišyti jų tarpusavyje, nekeisti vaistų svorio ar dozavimo. Pažadu parduoti vaistus už sąžiningą kainą, o vargšams – už mažesnę nei nurodyta. Prisiekiu negydyti ligonių, išskyrus 35 skyriuje nurodytus atvejus. Pažadu tinkamai elgtis su pavaldiniais ir mokiniais, kaip geram ir rūpestingam vadovui priklauso, rūpintis, kad jie taip pat sąžiningai vykdytų savo pareigas. Galiausiai pažadu toliau užsiimti farmacija ir chemija bei tobulinti šias disciplinas visomis savo jėgomis“.

Priesaiką Oskaras Goeldneris sąžiningai vykdė visą savo gyvenimą. Vedęs Kalnėnų dvarelio savininko dukrą bajoraitę Mariją Eugeniją Kačianauskaitę, jiedu susilaukė trijų sūnų – Stasio, Tado, Antano ir dukros Vandos. Likimo ironija, bet tėvo provizoriaus veikla domėjosi ne sūnūs, o dukra. Smalsi mergaitė, kur buvus, kur nebuvus, vis atsidurdavo vaistinėje, stebėjo kaip gaminami, pakuojami, parduodami vaistai, matė, kaip tėvelis ir už dyką vaistus atiduodavo neturinčiam kuo už vaistus susimokėti... O kiek žmonių ateidavo į vaistinę skųsdamiesi įvairiais negalavimais ir prašydavo padėti, nes pas gydytoją XX a. pr. nueiti ne kiekvienam buvo pagal kišenę, o Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką ir visai gydytojų mieste nebuvo...

Goeldnerių šeimai ne kartą smogė skaudūs įvykiai: anksti, vos 38 metų sulaukusi, iš gyvenimo pasitraukė Oskaro Goeldnerio žmona Marija Eugenija. Su mažamečiais vaikais liko vyras. Ankstyvą motinos mirtis ypač paveikė vyriausiąjį sūnų Stasį, kuris, susirgęs džiova, mirė Zakopanės džiovininkų sanatorijoje, sulaukęs vos dvidešimties... O 1919 m. vasarį Telšiuose įsitvirtinusi bolševikų valdžia atėmė vaistinę, o juos išvijus, Goeldneriai vaistinę atgavo smarkiai nusiaubta.

Vaistininkų Goeldnerių tradicijas tęsė dukra Vanda. Chemiją ir farmaciją ji studijavo Karaliaučiaus bei Berlyno universitetuose. Studijuodama Berlyne, Vanda susipažino su Jonu Augustaičiu, Berlyno technikos instituto studentu. Netrukus tarp jųdviejų įsižiebė meilės kibirkštis. 1925 m. grįžę į Lietuvą, Vanda ir Jonas susituokė. Pirmuosius metus po santuokos, šeima gyveno Telšiuose. Vandos Augustaitienės vadovaujama Oskaro Goeldnerio vaistinė Telšiuose veikė anuometėje Didžiojoje gatvėje. Vėliau pavadinimai keitėsi: gatvė XX a. 4 deš. pr. pervadinta Prezidento A. Smetonos vardu, dabar – Respublikos g. Nr.5.

Už tuometės Telšių mokytojų seminarijos stovintį ilgą ūkinį pastatą V. Augustaitienė perkonstravo į gražią fachverko stiliaus vilą. Vietoje, kur dabar stovi daugiaukščiai namai, plytėjo didžiulis Goeldnerių sodas. Vėliau J. Augustaitis blaškėsi tarp Kauno ir Telšių, nes nuo 1926 m. ėjo aukštas pareigas valstybės kontrolėje, o Geležinkelių valdyboje – ekonominio direktoriaus pareigas. 1931 m. Kaune gimė ir jų pirmagimė Dainė Marija Augustaitytė.

1930 m. mokytojų seminarija buvo iškelta į Plungę, Vanda Augustaitienė – Goeldnerytės brolio Antano prašymu rekonstravo pastatą, kuriame gyveno gydytojai Goeldneriai, čia veikė Motinos ir vaiko konsultacija. O V. Augustaitienė tęsė šeimos mecenatystės tradicijas, Ji buvo renkama į Telšių miesto tarybą, jos iniciatyva Telšiuose buvo įsteigtas miesto pagražinimo komitetas, kuriam ji pati ir vadovavo. Neatsitiktinai V. Augustitienė tapo ir Žemaičių muziejaus „Alka“ statybos komiteto nare. Visuomenės veikėja taip pat rūpinosi Germanto ežero pakrantės tvarkymu, poilsiaviečių steigimu, o žiemą savaitgaliais ant Germanto ežero veikė čiuožykla, grojo orkestras, kuriam atlygį mokėjo pati V. Augustaitienė.

1934 m. liepos 23 d. Telšiuose gimė ir antra jų dukra Anna (Ona) Vanda Galinda Augustaitytė. Po keleto dienų antragimė pakrikštyta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Kadangi po gimdymo motina dar prastai jautėsi, į bažnyčią naujagimę krikštyti vežė tik krikšto tėvai. Krikštatėviu tapo Vandos brolis Antanas, tačiau jis užmiršo, kad tėvai savo naujagimei buvo išrinkę Julijos vardą, tad sugalvojo pakrikštyti savaip: tuomet populiariu Annos (Onos) vardu, pridėjo dar ir motinos garbei Vandos vardą ir vardą, kurio norėjo tėvas – Galinda. Taip antroji Augustaičių dukra pakrikšyta net trimis – Annos (Onos) Vandos Galindos vardais.

Darbas, šeima, visuomeninės pareigos išsekino V. Augustaitienę, 1936 m. ji susirgo tuberkulioze ir buvo priversta išvykti gydytis į Šveicariją, į Territe, Montreux kurortą, kuriame pasveiko ir vėl aktyviai įsijungė į verslo bei visuomeninę veiklą.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Augustaičiai liepos pradžioje pasitraukė į Klaipėdą, kuri tuo metu jau priklausė Vokietijai, taip išvengdami NKVD arešto. Vanda Augustaitienė Klaipėdoje turėjo vaistinę, iš kurios šeima nors ir kukliai, bet oriai galėjo išgyventi. O Goeldnerių vaistinė Telšiuose buvo iš šeimos atimta, nacionalizuota, išgrobstyta. Vaistinės Telšiuose Vandai naciai negrąžino, tik pasiūlė nuomotis savivaldybės vaistinę, bet ji atsisakė ir liko su vyru Vilniuje.

Kadangi Jonas Augustaitis siekė įgyvendinti pirmiausiai Lietuvos, o ne nacistinės Vokietijos interesus, 1942 m. buvo įskųstas gestapui, persekiotas, suimtas ir vos neišsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik žmonos Vandos ir turimų gerų kilmingų bei tarp vokiečių įtakingų draugų ir jų pažinčių dėka Jonas Augustaitis buvo paleistas, bet priverstas palikti tarnybą ir slapstytis. Šeima persikėlė į Augustaičių šeimos ūkelį Bebrininkų kaime Alytaus apskrityje.

Frontui artėjant prie Lietuvos, Augustaičiai buvo priversti trauktis į Vakarus, traukiniu pasiekė Vieną, bet ir ten dar buvo nacių, tad J. Augustaičiui vėl teko slapstytis. Pasibaigus karui, prasidėjo šeimos klajonės po pabėgėlių stovyklas: Lambrechteną, Kirchheimą, Schwäbisch Gmünde, ilgėliau apsistojo Augsburge, vėliau persikėlė į Miuncheną.

Gyvenant Augsburge, Vandai Augustaitienei antrą kartą atsinaujino tuberkuliozė. Gydytis Šveicarijoje nebuvo lėšų, todėl gydėsi namie, slaugoma dukros Vandos, o Anastasija Goeldnerienė per pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO) jai iš Niujorko siuntė vaistus. Kadangi jau buvo išrasti antibiotikai, pasveiko.

Kaip vaistininkė Vanda Augustaitienė Vokietijoje nebedirbo, bet be darbo energinga moteris nesėdėjo. Ji aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, rūpinosi lietuvių pabėgėliais, 1951–1957 m. buvo išrinkta Lietuvių bendruomenės Augsburge pirmininke, įsteigė lituanistinę mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo Augsburge ir jo apylinkėse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bėgdami nuo Lietuvą okupavusių sovietų teroro, dviejose įkurtose stovyklose įsikūrė beveik 2 tūkst. lietuvių karo pabėgėlių, veikė daug jų visuomeninių organizacijų. Augsburgas tapo vienu iš svarbiausiu lietuvių pabėgėlių kultūros centru. Augsburgo pabėgėlių stovyklose veikė lietuvių vaikų darželiai, pradžios mokyklos, lietuvių gimnazija, technikos mokykla, automechanikų, elektrikų, žemės ūkio, užsienio kalbų ir kiti kursai, dramos teatras, dailės studija suaugusiesiems, spausdinamos knygos, leidžiamas lietuviškas laikraštis.

Į visuomeninę veiklą Vokietijoje aktyviai įsitraukė ir Jonas Augustaitis. Nuo 1947 m. jis mokytojavo Kircheimo ir Schwabisch Gemiunde aukštesnėse technikos mokyklose, 1950 m. – 1956 m. dirbo lietuvių dalinių viršininku prie JAV armijos štabo Heidelberge, o nuo 1956 m. iki 1962 m. ėjo pabaltiečių ryšių karininko (majoro) pareigas Keiserlauterne. Egzilyje išleido knygas: „Antanas Smetona ir jo veikla“ (1966), „Pagyros ir tikrovė“ (1970), „V. Vardys ir Šova apie Raštikio atsiminimus“ (1975), savo atsiminimų knygą „Dviejų pasaulėžiūrų varžybos“ (1977).

Augustaičių šeima iš Ausburgo persikėlė į Miuncheną. Jų dukra Dainė Marija Augustaitytė  Müncheno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, buvo universiteto Filosofijos fakulteto docentė, parengė ir išleido lietuvių kalbos vadovėlį „Lehrbuch der litauischen Sprache“. Studijuodama Miuncheno universitete, Anna Vanda Galinda susipažino su vengru-pabėgėliu Hortvah, kuris po nepavykusio 1956 m. sukilimo atvyko Miuncheno universitete studijuoti architektūros.

Anna Vanda Galinda tapo vertėja. Jiems gimė sūnus Andrius ir dukra Aleksandra, pasekusi mamos pėdomis. Andrius Hortvah, kaip ir dėdė Antanas Goeldneris, tapo gydytoju bei gyvena Ciuriche.  A.V.G. Hortvah vokiečių kalba išleido atsiminimų knygą „Ein Koffer und die Contax“. A.V.G. Hortvah neužmiršo savo gimtinės, žemaičių kalbos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę su šeima ne kartą lankėsi Telšiuose.

Vanda Augustaitienė–Goeldneraitė mirė 1968 m. Miunchene, yra palaidota Nordfriedhof kapinėse. Po 10 metų šalia žmonos amžino poilsio kartu atgulė ir Jonas Augustaitis.